Šv.Valentino dienos nemėgau niekada. Visos tos širdelės, „Ai lav ju“ ir eilės prie gėlių turgelio S. Konarskio gatvėje kėlė norą sudeginti visa tai, kas raudona ir už du litus įsigytą miniatiūrinę JAV vėliavą išimties tvarka. Bet, kaip teigia japonų išmintis, „nespjauk į šulinį, iš kurio vėliau gali tekti gerti“.
Tai ne Grammy ir ne MTV. Ir net ne “awardsai”. Užsukome tiesiog į smagų gimtadienio vakarėlį, kur raudonas jautukas jaukiai apglėbęs pilaitę Vilniaus centre, vis siūlė save draugams, atėjusiems į jo šventę. Už akių jautukas šypsojosi: “Nemiegosit, vaikai, neBEmiegosit!”. Bet šypsena apgaulingas dalykas.
Būtų didžiausia neteisybė, jei mes labai rimtai žiūrėtume į praėjusį penktadienį praūžusius „Hip-hop apdovanojimus 2006“ ar net piktintumėmės jais, nes jie – tai tiesiog hiphopo subkultūros jaunystės išraiška su savo neva idealistiniais polėkiais, drąsia ir iššaukiančia apranga bei rėkavimu apie gatvės vertybes.
Įėjusi į Planetariumą, aš supratau, kada ratai šiemet nemadingi. Matyt, rastamanų PR dirba. Pradžioje kalbėję maksimum triskiemeniais žodžiais (dža – gandža – džamaika ir bobmarli), jie prisiskaitė dvasinės literatūros ir paskleidė žinią, kad rūkyti žolę yra sveika ir rekomenduotina, ir visi tūsovščikai, paniekinę chemiją, ėmė investuoti į žemės ūkį ir kanapių industriją.
Kai žiemą užšąla ežerai, medžiai nuogomis rankomis išplešia paskutinius geros nuotaikos likučius, o vienintelė pramoga tupi namuose mažos juodos dėžutės pavidalu, belieka pasiimti maišą skrudintų kukurūzų ir eiti į cirką skambiu pavadinimu – “Radiocentro apdovanojimai”. Beje, šįkart tai buvo cirkas tikrąją to žodžio prasme: su raudonomis užuolaidomis, vokiškai švepluojančiu direktoriumi (Algiu Ramanausku) ir daug daug jaunų sielų, atsidavusių pop muzikai.