Norėčiau pasivaikščioti su juo. Nebūtinai po Niujorką, manau, jam nebūtų svarbu – visi miestai vienodai šlykštūs. Manau, kad tai jis man įskėlė pirmąją kibirkštį eiti. Lietui lyjant, pūgai siaučiant, eiti vienam ir jausti magiją, suprasti, kad tai didingiausios tavo gyvenimo akimirkos.
Atsiimdamas MTV prizus, Justinas Timberlake‘as („geriausias atlikėjas“ ir „geriausias popmuzikos atlikėjas“) žiūrovams sakė: „Ačiū MTV. Ačiū Kopenhagai. Ir ačiū mamai, kuri pagimdė mane geriausiu vyru“. Nežinau nežinau… ką čia pasakytų Guy Debord‘as, kurio knygą „Spektaklio visuomenė“ (La société du spectacle, 1967) visai neseniai išleido leidykla „Kitos knygos“.
Kurtas Vonegutas taip niekada ir neprarado visų Kilgoro Trauto bruožų. Kilgoras Trautas, leiskite priminti, rašytojas – fantastas, visiškai nesėkmingas ir nepelningas, kurio knygos parduodamos pornografijos knygynėliuose ir yra iliustruotos „bebriukais“. Daugybe aukščiausios kokybės bebriukų (jei norite pamatyti, kaip atrodo bebriukas, vieną pavyzdį galite rasti „Čempionų pusryčiuose“).
Visai neseniai surinkome virš 200 tūkstančių parašų ir padėkojome tolimajai Islandijai už pirmąjį pripažinimą. Vieniems šis kraštas gal net atrodo visiškai laukinis, kitiems islandiškoji žemė žinoma kaip genialių muzikantų motina (prisiminkime Björk, SIGUR ROS, MùM ar GUS GUS). Visgi islandiškos literatūros kūrinius, išverstus į lietuvių kalbą, galima skaičiuoti ant rankų pirštų.
Akys skuba eilutėmis, ryja jas vieną po kitos, o smegenys iš paskos vos spėja reaguoti į žodžius, sakinius, pastraipas, prasmes. Knyga įtraukia kaip juodoji skylė, nuo pirmojo iki paskutinio 193-iojo puslapio. Neveltui W. Kuzcok‘as užsitarnavo literatūrinę „Nikės“ premiją. Vokiečių kritikai šį lenkų rašytoją lygina net su F. Šopenu, nes „tai yra neįtikėtina ir nuostabu, išskaityti žodžiuose muziką“.