Ar žinojote, kad vokiečius, vardu Michael, lietuviškai reikia vadinti Michaeliais? Nepaisant to, dvidešimt tūkstančių Lietuvos lituanisčių nė nemirktelėjusios taiso grupės „Michael Jackson“ pavadinimą į – Michaelis Jacksonas. Mat joms vidurinėje pagrindinė užsienio kalba buvo vokiečių. Juokinga…
Įdomu, ar A. Mickevičiaus bibliotekoje jau veikia Dano Browno debatų būrelio padalinys „Johno Fowleso magija“? Sociologiniu požiūriu įvairių kompetencijų skaitytojai galėtų diskutuoti apie Viktorijos (Beckham) laikų romaną, kurį Johnas Fowlesas parašė tokiu britišku akcentu, kad Meryl Streep net gavo Oskarą už sugebėjimą laužyti liežuvį ir kompleksuotos XIX a. visuomenės prietarus, kildavusius daugiausiai iš sublimacijos.
O visgi tai nėra literatūra, kaip aš ją įsivaizduoju. Detektyvus, kaip, beje, ir meilės romanus – net pačius garsiausius – visuomet laikiau laipteliu žemesne rašliava nei filosofinius veikalus, postmodernistų išsikalinėjimus ar realistų paslėptaprasmius romanus. Knygos, kurių paskirtis – tik linksminti […]
Vos tik iš dangaus pradės kristi pirmosios snaigės, išbėk į lauką ir užvertęs galvą į viršų pradėk jas gaudyti. Negniaužk stipriai delnuose – ištirps. Sugavęs kelias grįžk į namus ir atsargiai įdėjęs į stiklainį, (nepamiršk etiketės su data ir vieta) grūsk į šaldiklį.
Norėčiau pasivaikščioti su juo. Nebūtinai po Niujorką, manau, jam nebūtų svarbu – visi miestai vienodai šlykštūs. Manau, kad tai jis man įskėlė pirmąją kibirkštį eiti. Lietui lyjant, pūgai siaučiant, eiti vienam ir jausti magiją, suprasti, kad tai didingiausios tavo gyvenimo akimirkos.