Balandžio 5-ąją “Perone” prognozuojami neramūs orai. Cunamio bangas kels grupė Umiko pristatanti naujus sąskambius ir vėjo gūsius sutalpintus į naująjį albumą “Aftermath“. Tai – pasekmė virsmo, kuomet projekto įkūrėja Elena Neniškytė, ilgą laiką grojusi viena, atrado ir įsileido kitus muzikantus su savitais skambesiais bei vizijomis.
Tobias Wilner – talentingas menininkas, muzikos takelių kūrėjas ir grupės Blue Foundation idėjinis lyderis. Jau septyniolika metų gyvuojančios grupės prisijungusiems ir išėjusiems nariams suskaičiuoti nepakaktų pirštų, tačiau, kaip pats Tobias sako – per tuos metus grupė beveik nepasikeitė. „Tiesiog visada darėm tai, kas mums patinka“.
Ankstyvą pavasarį vienas melomanas ištraukė iš po skverno vinilą, kurio viršelį puošė estetiška juodai balta nuotrauka (dizainą sukūrė Eric Sageby) ir užsiminė, kad turėtų patikti. Tai buvo vilniečių instrumentinio post-roko/metalo kvarteto Autism naujausias albumas “Film Noir”. Neslėpsiu nuo to laiko, kai pirmą kartą išgirdau Mogwai (tai buvo berods jų “Rock Action”), post-gitarinės muzikos nuolat galima rasti mano pleilistuose.
Ši apžvalga atsirado labai neplanuotai ir taip pat netikėtai virto trumpu interviu, nes aš senokai nieko nerašiau apie muziką, tačiau – sena meilė nerūdyja – taigi per mano ankstesnį pomėgį tokio tipo muzikai ir naująjį – vinilams, mano namuose atsirado Donio naujasis leidinys, o vėliau pats Donatas mane atsitiktinai užkalbino socialiniam tinkle ir po itin malonios pažinties ir pokalbio, kurio metu sužinojau apie albumo pratęsimą, gimė ir mintis kažką parašyti bei užduoti keletą klausimų.
Muzikinis turizmas – jokia naujiena. Dauguma jūsų tikrai yra grūdęsi į autobusą, traukinį ar lengvąją, važiuojančius iki lenkijų, latvijų ir kitų žvaigždžių lietum garsėjančių kaimyninių šalių festivalių. Ne mažiau – pirkę lėktuvo bilietą, kad išgirstų savo vaikystės ksenas ir heraklius, kurie, galbūt, niekada taip ir nesužinos, ką reiškia groti lietuviškai publikai.