Vieniems – kelionė – nekelionė, jei neskrenda lėktuvu, kiti – vos koją iškėlę iš namų tuoj pat sėdasi į mašinas, tačiau yra ir tokių, kurie ir nukritus oro temperatūrai iki -20 sėdasi ant, jų manymu, pačios geriausios transporto priemonės – dviračio.
Kai albumo pabaigoje pasigirsta puikiai pažįstamas monotoniškas bytas, beveik šnabždantis Robert Del Naja vokalas, supranti, jog viskas su šiuo albumu pakankamai neblogai ir mielai suksi jį dar ne kartą.
Pirmoji dalis Berlinalės dienoraščių, kuriuose Tomas Tengmark pasakoja apie Šarūno Barto naują filmą pristatytą festivalio Forumo programoje
Vasaris įpusėjo, perklausyti albumai dėželėje pasiekė padalą su skaičium 5 ir ją perkopė. Neišvengiamai atėjo laikas naujiems įspūdžiams iš leiblų paleistų naujagimių horizonto.
Tas pats fortepijonas, tie patys didingi bažnyčios skliautai ir puiki akustika, tas pats mistiškas apšvietimas, ta pati raudonplaukė mergina, grakščiais plaštakų judesiais bėgiojanti per klavišus.