Straipsniai
TMW 2019 – rytojaus muzikos, meno ir idėjų festivalis
Paskutinis “Tallinn music week” (TMW) matytas atlikėjas – smulkutė Melissa Gan aka respectfulchild, atvėsinusi kelių dienų muzikinę karštinę savo užloop’intu smuiku Estijos meno akademijos auditorijoje. Atmosfera kažkuo priminė Ruth Ozeki “Knygą laiko būčiai”. Galbūt todėl, kad abi jos – išeivės iš Azijos šiuo metu gyvenančios Kanadoje. Šio kontinento akcentų buvo ir daugiau.
Suvokimo montažas ir technosąmoningumas
Kristupas Sabolius — VU Filosofijos fakulteto docentas, knygų apie vaizduotę, kūrybiškumą, technologijas ir laisvę autorius, kartu su režisieriumi Ignu Jonynu parašęs scenarijus vaidybiniams filmams „Lošėjas“ (2013 m.) ir „Nematoma“ (2019 m.). Šio filosofo noras nepanirti tik į teorinę vaizduotės plotmę, bet užsiimti vaizduotės praktika atsispindi ir kartu su Tomu Ramanausku parašytoje knygoje „Žmogus, kuris žinojo viską“ (2014 m.), rengiamame projekte „Kūrybingumo mokykla“.
Martin Skovbjerg kino ir muzikos dykvietės
[SCROLL DOWN FOR ENGLISH VERSION]
Koks kinas domina Y ir Z kartų sandūros atstovus? „Jaunųjų programerių“ šešių filmų rinkinį “Kino pavasaryje” sudarė jie patys, 17–19 metų amžiaus kino entuziastai, dalyvavę tarptautiniame kino edukacijos projekte „Moving Cinema“. Vienas jų pasirinkimų – prieštaringų emocijų sukėlęs danų režisieriaus Martin Skovbjerg filmas „Dykvietė“. Šiuolaikinės muzikos (garso takelį sukūrė režisieriaus grupė AV AV AV) ir nuotykių kupinoje juostoje į socialinius visuomenės vaidmenis žvelgiama iš jaunų žmonių perspektyvos.
Solo Ansamblio akrostichas ir dansingas
[ parengta bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos informacijos centru ] Su Solo Ansamblio nariais Jonu Šarkumi ir Vytautu Leistrumu susitinkame jiems ką tik baigus būsimo koncerto dekoracijų techninę patikrą. Po kūrybinės pertraukos Solo Ansamblis pristato naują kūrinį „Dansingas“ ir jo vinilinę plokštelę […]
Berlinalė 69: “Tik nemanyk, kad klyksiu”
Spendžiant apie Berlinalės koncepciją iš lokius laiminčių filmų bei juostos, pasirinktos festivalio atidarymui, gali susidaryti įspūdis, kad nepriklausomo kino festivalis ėmė pataikauti amerikietiškam skoniui. Viena festivalio pažibų, sidabriniu lokiu apdovanota Francois Ozono juosta „Ačiū dievui“ primena kadaise Oskarą už geriausią metų filmą pelniusį Spotlight tiek savo tema, tiek pasakojimo būdu bei ne itin išraiškinga kino kalba, o Berlinalės atidarymo ceremonijoje rodytas Kindness of Strangers taip pat puikiai atitinka Holivudo filmų bei Akademijos diktuojamus standartus: nuspėjami veikėjai, banalūs specialieji efektai, pasaka suaugusiems apie žmonių gerumą ir, žinoma, laiminga pabaiga.