Rašytojos ir menininkės Jill Magid režisuotas dokumentinis filmas „Pasiūlymas“ (angl. The Proposal) nėra tipinis filmas, kuriame atpasakojamas menininko gyvenimas ir kūryba. Jame, gilindamasi į vieno garsiausių XX a. meksikiečių architektų – Luis Barragán – darbų likimą, Jill Magid bando atsakyti į klausimą, kas nutinka menininko kūriniams, kai šie atitenka korporacijai, o paties kūrėjo vardas tampa prekiniu ženklu.
Kur baigiasi MES ir prasideda JIE? Šis klausimas lydės kone visus ketvirtadienį prasidedančio festivalio „Nepatogus kinas“ programos filmus, šiemet itin daug kalbančius apie kylančias sienas ir atskirtį. Tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis Vilniuje pradės kelionę per 12 Lietuvos miestų, kur bus parodyta daugiau nei 70 filmų.
Pagrindiniai nuotykingos muzikos festivalio “Skaņu Mežs” koncertai vyks spalio 11-12 dienomis, nemokamas įvadinis renginys spalio 5-ąją laukia meno muziejuje “Riga Bourse”. Tą vakarą pasirodys avant-folk ansamblis Circuit Des Yeux, kurių paskutiniai du albumai muzikos kritikų platformoje “Pitchfork” buvo įvertinti 8.0 ir 8.2 iš 10-ies. Šio įtakingo kanalo nuomone, amerikietės Haley Fohr projekto albumas “Reaching for Indigo” atstovauja dabartinės muzikos bangą “nešančią folk muziką į eksperimentines teritorijas”.
„Faustas“ yra pirmasis kanadietė režisierės Andrea Bussman solo projektas, kurį ji pati režisavo, kūrė scenarijų, filmavo ir montavo. Pasak režisierės, filmo idėja kilo kai viešėjo pas porą, turinčią bendrą projektą su Bussman vyru. Ką tik įsigyta kamera ir intriguojanti aplinka Bussman galvoje pagimdė idėją perkelti vokiečių klasiko Johano Volfgango fon Gėtės kūrinį „Faustas“ į Meksiką.
Kinas kaip sapnas, kinas kaip dialogas
Praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje amerikietė/ukrainietė kino kūrėja Maya Deren pasuka antropologine linkme ir išvyksta į Haitį tirti ten gyvenančios tautos ir kultūros tam, kad užfiksuotus vaizdus vėliau paverstų filmu. Savo užrašų knygelėse ji rašo apie šio projekto sunkumus, potencialiai – neįveikiamus: kaip žvelgti į „svetimą“ kultūrą, nepaverčiant jos fetišo objektu?