Temos
Kai esi užaugęs Londone 90-tais
Kai Simonas Franksas iš AUDIO BULLYS pakėlė ragelį ir visai nelinksmai tuo nepakartojamu akcentu pasakė I‘m stucked on the foken traffic, atrodė, kad interviu iš esmės pasmerktas trumpiems atsakymams ir nejaukioms pauzėms. Vis dėlto, gavosi visai kitaip – keliavome nuo Londono iki Vilniaus, nuo „Ego Wars“ iki „Generation“, nuo „bitlų“ iki minimalo…
Tamsiai mėlyna, beveik juoda
„Tamsiaimėlynabeveikjuoda“ – taip idiotiškai iš tiesų turėtų būti verčiamas filmas, nes pasak režisieriaus, jam tai – „viena spalva ir vienas žodis“. Pasak manęs – keturi, bet tiek to. Nuo ironijos – dabar dažnai smerkiamos ir išaiškintos, kaip intelekto trūkumų dangstymas, bei didelis ir baisus egoizmas – prie esmės.
Jeff Mills@Exit
Šitas renginys padėjo iš urvų išvilkti žmones, jau kelis metus nemačiusius klubo arba tuos, kurie nuo naujo atsidarymo ignoravo “Exitą”, kaip vietą, kurioje šoka arba groja kiti (the others, © Lost). Tačiau, tos dienos, kai žmonės iš vieno Lietuvos galo važiuodavo į kitą dėl vieno vakarėlio, dar toli gražu ne praeity.
Gytis Norvilas „Skėrių pusryčiai“
Jei atvirai, tai aš tik laukiu, kol ateis kas nors iš JŲ, ar kitų, ir įdės bent menkiausią atplaišą pastangų – komunikacijai su „mase“. Nors tai galima pritaikyti ne vien užsihermetizavusiai poezijai, bet ir šiuolaikiniam menui apskritai, – nepaliaujamą pasitikėjimą jos autentiškumu ir nekvestionuojamumu bei „diskusiją“, kas gi toji tikroji poezija, galėtų pertraukti bent vienas spindulys požiūrio, kur ir auditorija (kita nei menotyrininkai, broliai kūrėjai ir suokalbininkai ar šiaip visokios Nadios, kurios vis tiek anksčiau ar vėliau pratransliuos ir savo bandymą į kokį rašyk.lt) ką nors reikštų.
Kaunas Jazz 2007
Štai prabėgo dar vienas atradimų, nusivylimų ir nenuspėjamo oro pilnas Kaunas Jazz 2007. Nors jau antrus metus iš eilės tenka kantriai išbūti visą festivalį nuo penktadienio iki sekmadienio, po truputį artėju prie išvadų, jog per daug neeikvojant savo jėgų ir ausų, užtektų atsipūtus išsėdėti tik sekmadienį.