Ruošdamiesi nuplėšti celofanus nuo naujausio Hunter Thompsono leidimo lietuvių kalba („Fear and Loathing…“), trakštelkime kaklą į praėjusį – „Romo dienoraštį“.
Kai dar mokiausi mokykloje, vaikinai apsmukusiomis kelnėmis ir XXL dydžio džemperiais dažnai linksniuodavo Sezio vardą. Jo automobilius, merginas, charakterį. Iš pokalbių supratau, jog tai viena tų asmenybių, apibūdinamų „Hate it or love it“ terminu. Praėjo pora metų – ir štai aš sėdžiu „Ibish Lounge“, iš kolonėlių melancholiškai išsiveržti bando Laurio Lee „Late night drive in Kaunas“, o prieš mane įsitaisęs turkas greitai beria žodžius…
Neoficialiai pakrikštytas mažąja „Gravity“ kopija, klubas „Woo“ suintrigavo pranešimu apie renginį, karštu ir pavojingu pavadinimu „Miami Vice“, kur D‘jonee ir Bij žada transliuoti nu disco, electro pop, synth pop laiko atmosferą. Taigi laukiamas new wave vakarėlis!
Didžiuliai sniego kąsniai jau įpusėjus pavasariui nustebino mano iš žiemos ledų atitirpinėjančią širdį – juk tai beveik neįtikėtina. Bet kaip Lynda Lemay pasakytų, tai tik dar vienas įrodymas, kad gyvenimas yra keisčiausias ir paslaptingiausias mums duotas dalykas. Nepaisant įvairių mums rezervuotų netikėtumų, jis yra tikras stebuklas.
Festivalis baigėsi. Jei atvirai, jame nebuvo šedevrų; buvo daug paprastų, aktualių, politiškai teisingų filmų. Šiaip ar taip, buvo smagu pamatyti tiek ką tik sukurtų istorijų, paklausti ko nors į Lietuvą atvažiavusių svečių, filmų autorių, ir netyčia kino teatrą pavadinti namais (nereikia nė dedės Froido, kad suprastum, ką tai reiškia).