Praėjusį mėnesį gavę pranešimą spaudai, nusprendėme padaryti interviu su Vilma Janulyte, Narkotikų kontrolės departamento prie LRV atstove ryšiams su visuomene.
Daugiausiai apie statistiką, bet ne tik…
Prieš atgamindamas prieš pusvalandį skaitmeninėje erdvėje dingusius (“nepasitikėk niekuo”) pastebėjimus apie šį renginį, užsidedu naujausią Mogwai darbą “Mr.Beast”. Kalbant šiuolaikinės muzikos stilių apibrėžimais, tai turi mažai ką bendro, tačiau tai kas yra “kažkur anapus”… kitoks intensyvumas, bet panaši bendra garsų visuma, nusinešanti į su savim.
Tai tokia situacija, kai bandai tik be garso atsirūgti, bet netyčia apsivemi. Nors Vernonas net nebandė atsirūgti, tiesiog atsidūrė Netinkamoje Vietoje Netinkamu Laiku. Šitas ir kiti trilerio schemą tradiciškai audžiantys bruožai (pvz., tas nuspėjamas nenuspėjamumas, ir pagaliau pati „netikėta“ pabaiga, apie kurią iš manęs šiukštu nė žodžio) tikriausiai ir yra „vienintelis“ aspektas, akis badantis ne taip maloniai, nes kitkas kiaurai perveria visišku veiksmu, motyvuotom ir aštriom metaforom, nepraustaburnės kalbos skrydžiu.
Prieš kelerius metus dukart per savaitę lankydavau vertimo seminarą. Ypatingais gabumais nepasižymėjau, bet vakarais po darbo būdavo taip nuobodu, o šitoks užsiėmimas atrodė kaip visai elegantiškas būdas prastumti laiką. Gavusi namų užduotį, iš pradžių rinkdavausi versti ką nors iš klasikos. Kramtydavau parkerio galą, o ant patefono vis sukdavosi „The Teaches of Peaches“.
Ore>net pastaraisiais metais vis kvietė važiuoti į legendinį Roskildės festivalį Danijoje, kur per didįjį savaitgalį galima gauti muzikos dozę visiems metams ir paskui stebėtis pačiu savimi: ir šitą mačiau, ir šitą, ir aną, ir net tą iš tolo mačiau. Roskildė yra kokybiškos ir skanios muzikos salotos, bet kartais norisi gryno skonio, be prieskonių.