DR. GREEN susikūrė ir pradėjo groti lygiai prieš dešimt metų. Hm, man įdomu prisiminti, ką tuo metu veikiau aš. Nešiojau treningą su Liūtuko Simbos atvaizdu (iš Walt Disney pasakos “Liūtas Karalius“), džiaugiausi pirmaisiais savo gyvenime gautais kliošais, klausiau “Laisvosios bangos“ transliuojamo tikro roko, važinėjausi nuo sovietmečio užsilikusiu žaliu dviračiu.
Kol visame Lietuvos progressive muzikos pasaulyje pagrindinė naujiena yra saulelės patekėjimas, pagalbon pasitelkus Mathew Dekay ir Luis Paris, į mus drąsiai ir visai nekukliai kreipėsi duetas CCCP (Justin Xata ir Art G), prašydami išsakyti nuomonę apie jų debiutinę plokštelę. Ir ko gi čia kuklintis, kai pasigirti išties yra kuo…
Ir skubu atsakyti – akiratį praplėsti ir išgirsti, iš ko susideda mus supantis pasaulis dar niekam nepakenkė. Juoba kad visi mėgsta pasaulio pamatyti ir, SVARBIAUSIA, pažinti: įvertinti tai, ką turime patys bei pasimokyti iš kitų.
„Tai kaip Paryžius?“, – klausia manęs taksi vairuotojas. Paprašau patildyti muziką. „Tai ne Paryžius“, – laužyta kalba atsakau – „tai Lithomania“, – ir subtiliai nusišypsau. Sutrikęs vairuotojas pradėjo sukinėti galvą dešinėn ir atgal, kol pagalvojęs, kad aš juokauju, pradėjo: „A, Lithuania, yes yes, of course“.
Jauna ir susivėlusi kaip aštuoniolikametė pankė, pašėlusi kaip rokenrolo ištroškęs hedonistas, rūsti kaip svilinantis metalisto žvilgsnis – Lietuvos alternatyvi scena pagaliau surengė pirmuosius apdovanojimus. Neblizgančius kiču, ir nekvepiančius prabanga, greičiau atsiduodančius alumi ir cigarečių dūmais. Nesurežisuoti, nesuvaidinti, chaotiški, kartais labiau primenantys turgaus aikštę nei oficialią ceremoniją. Pirmasis bandymas ir pirmasis kąsnis – atrodo šįkart blynas kiek aitrokas…