Šv.Valentino dienos nemėgau niekada. Visos tos širdelės, „Ai lav ju“ ir eilės prie gėlių turgelio S. Konarskio gatvėje kėlė norą sudeginti visa tai, kas raudona ir už du litus įsigytą miniatiūrinę JAV vėliavą išimties tvarka. Bet, kaip teigia japonų išmintis, „nespjauk į šulinį, iš kurio vėliau gali tekti gerti“.
Kasmet Lietuviško kino vis daugiau ir gęsta legenda apie vienintelį Lietuvišką epą dideliais papais – „Elzę iš Gilijos“. Pakaruokliškas humoras ir slegiančios pauzės išėjo iš visų planų jau po pirmosios AXX dalies. Spalvos ir veiksmas. Galų gale lietuviai kine ima atrasti seksą, gatvės madą ir ginklus. O aš pasiduodu ir imu kiną vertinti pagal kontekstą.
Tai ne Grammy ir ne MTV. Ir net ne “awardsai”. Užsukome tiesiog į smagų gimtadienio vakarėlį, kur raudonas jautukas jaukiai apglėbęs pilaitę Vilniaus centre, vis siūlė save draugams, atėjusiems į jo šventę. Už akių jautukas šypsojosi: “Nemiegosit, vaikai, neBEmiegosit!”. Bet šypsena apgaulingas dalykas.
Multimedijos menas… Šio judėjimo virtuvės istorija trumpa, gal net šiek tiek ir nuobodoka ar be aitresnių prieskonių, tačiau smagu atsigręžti atgal ir pažvelgti, kokį progreso derlių šioje srityje pažėrė paėję 2005 metai.
Mes pavėluojame į traukinį (nebloga interviu pradžia, ar ne?) ir į labai ypatingą Vilniaus miesto dalį atvažiuojame mikroautobusu. Stovime prie gyvulinių vagonų ir dairomės į aplinkui išmėtytus nedidelius buteliukus. Telefono ekrane sušvinta žinutė: “Sinicki: Krc, nuvarem i stoti, patikrinom, supratom, kad tave pripjove.