Papasakosiu jums pasakaitę. “RyRalio” dar nuo neatmenamų laikų ieškojo naujų vietų, kuriose jų muzika skambėtų naujai ir įdomiai. Ir, po velniais, jiems tai puikiai sekėsi. Skirtingai nei pradžioje, angaruose ir pusrūsiuose groję didžėjai, dabar jie renkasi naujas kavines ir barus. Šeštadienį turėjome dar vieną progą apsilankyti naujai atrastme house muzikos karalystę.
Jis visuomet stengiasi grįžti į Meksiką, kai ši švenčia nepriklausomybės dieną. Jis vis dar “parsiduoda” Meksikos kino industrijai už skatikus. Žinoma, Almodovaro ar Cuarono filmų biudžetai atperka tokią auką. Holivudui šešių tūkstančių dolerių honoraras už tokį filmą kaip “Taip pat ir tavo mamą” (“Y tu mama tambien”) atrodytų daugiau ar mažiau apgailėtinas, o gal net ir apverktinas.
Minant Kauno gatves, kuo toliau, tuo labiau pradeda imti paranoja: tarsi iš po lietaus vienas po kito dygsta hypermarketai – ir ne šiaip sau kokios miniatūrinės keturkampes dėžutės, savo architektūra primenančios sandėlius, o „Hyper Maximos“ ir 72 tūkst. kvadratinių metrų pločio “Mega“.
Tu manai, kad atsisakysiu dar vieno sugniaužto reklamos kumščio tame garsiame rūsyje? Nors aplinkybės vertė taip ir padaryti, kažkoks penktadienio vakaro egregoras mane nusviedė tiesiai į Jasinskio 16 laiptų apačią. Čia man įdavė Kung-Fu pirmapradį ir instrukciją. Joje, trindamas tunelio sienas, randu kažką primenantį “Jazzanova“ ir negirdėtą Roskow Kretschmann vardus.
Barškinantis kaulais skeletas lekia nematomu dviračiu. Negana to, po apačia mirga paaiškinimas: “Jūs lygiai toks pat. Tik su oda”. Jis pravažiuoja pro mergaitę, gąsdinančią žmones kalnų ožkos ragais, ant kurių tabaluoja kalėdų eglutės girlianda. Įvyksta trumpas sujungimas, visur dingsta šviesos ir miestą užplūsta fluorescuojantys jonvabaliai.