Temos
Richard Brautigan „Arbūzų cukruje“
Bet tos visokios parkės tai užknisa. Tavęs ne? Ėėė, o ką jeigu vieną dieną pabustum, ir žiūri – kad viskas gerai aplinkui? Ir nėra jokių karų, blogo oro nėra, nelaimių nėra, net mikrobų, ir tų nėra? Ne, nu įsivaizduok, bet rimtas: atsikeli ir niekuo nereikia rūpintis, ir tipo jeigu ir pasidaro kas nors blogai, tai tik kaip per multikus, apsinešus – net neskauda, jeigu peiliu nusipjauni ką nors arba išvis užsimuši?
Melancholiškas Žudikas
Jis – pablyškęs, ilgais, tvarkingai šukuotais plaukais, su gauruotais antakiais, po kuriais dega juodos akys. Nicko Cave balsas toks gilus ir užburiantis, kad dauguma paskęsta. Jis žudo savo liūdesiu, užkasa ironija, o prikelia tikėjimu. Jo dainos pranašauja apokalipsę. Bet jos niekad nebus. Nes pats “pranašas” tuo netiki.
Dabar arba niekada
“Gal mes net tapsime latviška grupe” – IR grupės lyderis Germanas Skoris nenutyli visų “aspektų”, kurios pasitaiko grojant roką Lietuvoje. Jauniems, alternatyviems žmonėms iš tiesų yra labai mažai sąlygų išlįsti iš rūsio ir pasirodyti žmonėms, o juo labiau pasičiupti gerą prodiuserį.
Ivan Smagghe @ Gravity
Nežinia kieno čia buvo kaltė – Partyzanų, tekilos ar klubo “Gravity” – tačiau kažkas pasistengė ir atvežė į Lietuvą bene labiausiai dabar garbinamą elektroninės šokių muzikos mesiją (visi kiti yra pranašai ir apaštalai) Ivan Smagghe. Apie tai rėkė visos žiniasklaidos priemonės, visi aplinkiniai ir aš pats.
Stravinsky “Mavra” / LVSO groja Kutavičių, Malcį, Zappa @ Gaida
Nors aktualioji muzika mums yra ta, kurią anglai vadina contemporary, aktualios gali būti ir praeities tradicijos. Malonu, kai „Gaida“ to nepamiršta ir duoda pasiklausyti ko nors senstelėjusio, jau priklausančio avangardo tradicijai. Festivalio pradžioje – Stockhauseno, pabaigoje – Stravinskio ir Zappos. Jų muzikines idėjas galėtų, beje, dažniau prisiminti ir Lietuvai transliuoti pvz., radijo 2-oji programa (ne vien kažkokį džiazą ar Berliozą).