Pirmoji frazė šiame albume yra „street rock’n’roll“ ir tai iš esmės duoda toną triukšmingam pankiškam pusvalandžiui, kurį praleidžiu su šiuo kvartetu iš Italijos. Visada duodu papildomą pliusą atlikėjams, dainuojantiems savo gimtąja kalba – šiuo atveju grupė jį užsidirba. Kartais atrodo, kad Ramones ir Motorhead uždainavo itališkai.
Dar praėjusiame amžiuje pradėję groti vilniečiai Toro Bravo metus pradeda su nauju – jau šeštuoju – albumu. Kai kas aplink kalba, kad jis – geriausias grupės diskografijoje.
Jei kada nors ir tikėjausi scenoje išvysti tiesiogine to žodžio prasme gargaliuojančią dainininkę, tikrai neįsivaizdavau, kad ji bus 1) choro dirigentė 2) profesionali sopranė 3) estė.
Dž. W. Bušas rodo fuck’ą, vietoje jo veido – užpakalis, vienišas demonstrantas prieš policininkų skydus, global warming, be free, fuck the system – tokios tradicinės temos Sanatorijos viršelyje. Būtų artimiau jei fuck’ą rodytų Imbrasas, Paksas ar bent Brazauskas.
Elektroninis jų pasirodymas nuskambėjo lyg miglotas šėlsmo, vykusio vasarą, atgarsis: „fa-fa-fa, neužmirškite mūsų“.