Vasara – atostogų metas, kurio metu jauni žmonės tikisi kuo dažniau išsimaudyti purvynuose, ir kuo jie didesni, tuo geriau.Vasara – atostogų metas, kurio metu jauni žmonės tikisi kuo dažniau išsimaudyti purvynuose, ir kuo jie didesni, tuo geriau. Turiu omeny muzikos festivalius. Šią vasarą apsilankiau viename didžiausių Prancūzijos purvynų, festivalyje Vieilles Charrues.
Kas yra žmogus be tėvynės? Romas, karaimas, katalonas ar mohikanas? Ar ligonis, sergantis tokia patriotizmo stadija, kai taip tapatiniesi su „savo valstybe“, jog ją vairuojančiųjų cinizmas arba (ir) kvailumas nuvilia tiek, kad tiesiog nebelieka su kuo tapatintis. Kiek vienarūšių išsireiškimų aš dabar panaudojau?
Nėra ko slėpti. Pirmas įspūdis, paėmus šią knygą į rankas – jog tai penki šimtai puslapių “Sofijos pasaulio” stiliaus filosofinių pasvaičiojimų apie mirtį, valgomasis šaukštas fantastikos sumaišytos su pasaulio tautų mitologijų trupiniais ir žiupsnelis ironijos papuošimui. “Keistas, ironiškas, apsimestinai naivus, balansuojantis ant parodijos ribos romanas” – skelbia ketvirtasis Bernard’o Werberio knygos “Tanatonautai” viršelis.
Kai buvę klasiokai gimdo vaikus ir vakarais tūsinasi su „XXI amžiaus“ platintojais, kai kaimynystėje – girdisi per tapetų rozetes – vyras daužo žmoną, jos kraujas nulaša per laiptinę, kai nakties nemiga prisipildo demonų, bet dar labiau šventųjų smile‘ų, tada gaunu sms apie gyvenimą iš poetės Vaivos: „Pagarbinkim absurdo dievą“, – rašo ji.
Kažkur važiavau, ir man buvo iškilmingai pareikšta, kad gros Jenny Lewis. „Na, tai?“ – paklausiau. „JENNY LEWIS AND THE WATSON TWINS! RILO KILEY!”. Mane užgriuvo baisi pašnekovės rūstybė, bet į koncertą vis tiek nenuėjau. Netrukus paštu gavau voką su kompaktiniu disku. Perklausiau ir vos nepradėjau daužyt galvos į sieną iš nevilties dėl praleistos progos.