13:45 – renginio laukimas, kava – City Pub. Laukti liko vos pora valandėlių. Šviečia saulė, o tai gerai. Trečias puodelis kavos su tirščiais, užsuku galerijon – reikia parūkyti. Nusileidžiu laiptais žemyn – lauke vėjas, pradeda lyti. Visiškai nebesinori į „Plartforma“ – bus šalta.
Kaip visada, lietuviams sunku versti. Gal dėl to kalti ne vertėjai, o pati lietuvių kalba; bet vis dėlto „Shoe fuck“, parodos pavadinimo originalo kalba, tikrai neatitinka lietuviškai poetiška „Batų ekstazė“. Dar sunkiau išversti pačių menininkių grupės pavadinimą – „Chicks on Speed“. Pašėlusios mergikės?
Gal nepradėsiu seilėtis, kaip kokia trylikametė panelė, kad „vajė,vajė, Jurgos knygą surijau iš karto“ neaišku, ar tiesiogine prasme, ar ne. Bet J. Ivanauskaitę tikrai reikėtų pagirti už gerai padėliotus žodžius, kurių garsynas, balsės, priebalsės ar dar velniažin kas ne trukdo, o padeda skaityti, ir atrodo, kad tekstas išlietas ir teka kaip upės.
Laimė gyventi Antakalnyje man suteikė kitą, kone lygiavertę laimę pažinti Tomą Arūną Rudoką. Ar šiuose sakiniuose reikia kabučių žodžiams “laimė”? Vis dar neapsisprendžiu. Smagu pažinoti kažkokį viešesnį, nei pats, asmenį. Bet ar smagu pažinoti pastarųjų metų literatūrinio Lietuvos gyvenimo nevykėlį numeris vienas?
Štai knyga-intelektualinis-tortukas. Šiaip tortukus siūlyčiau vartoti konditerijos įmonėse, o ne namų bibliotekoje. Tokia knyga nieko neužgaus, jos neužprotestuos leidybos etikos komisija, nepasmerks popiežiaus kanceliarija, ji nebus kaip grafitti raižoma ant senamiesčio skersgatvių. Nepyk, Giedre, bet su visa pagarba, nieko-nekeičiančių-knygų niekad nekolekcionavau..