Labai ydinga, bet pažintis su knyga dažnai prasideda nuo knygos vartojimo instrukcijos, pateiktos ant galinio viršelio ar paskutiniuose puslapiuose. Vladimiro Sorokino romano ,,Ledas“ skaitymo recepte užrašyta, kad knygoje žaidžiama F. Nietzschės ir V.Solovojo idėjomis, autorius kritikuoja posovietinę sociokultūrinę realybę…Kažkas rimta, akinių stiklai aprasoja, ilgesingai pažvelgiu į seniai lentynoje dulkančius F.Nietzchės raštus, prisimerkiu ir apsimetu, kad stengiuosi prisiminti, kokios idėjas juose pateikiamos.
O kur gi daugiau vyksta GRAVEL koncertai? Klubas juodai aptraukta scena ir keturiais Adidas kedukais apsiavusiais jau beveik rimtais vyrais ant jos. Sinickiui net pilvukas užaugo.
Kuo Barthas geresnis už Barthes‘ą? Niekuo. Vienas reformavo teksto suvokimo horizontus, o kitas – patį tekstą. Bartho reformų pirmu žvilgsniu neužčiuopsi. Bet jei jau teko juo čiupinėti anksčiau išleistą „Plaukiojančią operą“, – gali pasimėgaudama/s gliaudyti ironijos ir netradicinių atsparos taškų sluoksnius „Kelio pabaigos“ paraštėse-kelkraščiuose.
Kodėl Torgny Lindgrenas kelia man tokius nepaaiškinamus sentimentus? Iš pažiūros jo knygos viduramžiškos, dvasingos ar perdėm-savy-intelektualios, be nuotykių, kuklios, tylios, pilkokos, ne (oriniam) Kranauskui. Tikrai ne dėl Astridos pavardės? O gal dėl nežinojimo, ką paauglystėje atsakyti, kai paklausia vertinamiausių rašytojų?
Penktadienio vakaras stoties rajone. Mašinos, mažindamos greitį, važiuoja šalimais, gatvėse stovi sąlyginai alternatyvi publika, o kūną virpina šaltukas. Žodžiu, keliavau į Geležinkelininkų rūmus, kitaip – “Kablį”, kur vyko MTV ir “Kultūros cecho” organizuojamas “1 gram of 2009”. Griozdiškas pastatas su skilusiais laiptais, iš visų neįmanomų vietų augančiomis žolėmis, tualetu, iš esmės bunkeryje, tačiau su sava tualetinį popierių per langelį išduodančia darbininke bei kitom įdomybėm atgimė vienai nakčiai, projektui “Menas netikėtose erdvėse”.