Is anybody out there? Hello? Manęs klausia tolimas balsas. Keliaudama neapšviestais Naujamiesčio labirintais girdžiu King Krule The Ooz. Sekmadienis. Lauke sninga, o viduje kosėjanti Lofto dūmų mašina skleidžia tirštą rūką. Ši apleisto fabriko salė tamsoje slepia du tūkstančius akių. Visi […]
Tai ką, su Naujais metais! Senai besimatėm. Turiu prisipažinti per tą laiką taip daug nukeliavau ir nuklajojau, kad vemt verčia. Viskas ryšium su tuo, kad perėjau dirbti į aukštesnes pareigas savo makdonalde – iš klientų aptarnavimo į administraciją. Tik apipiso mane žiauriai, nes postas lyg ir aukštesnis, bet atlyginimas mažesnis. Čia tik aš taip sugebu.
Kai praeitų metų gegužę Sigur Rós paskelbė apie planus Islandijos sostinėje Reikjavike surengti festivalį “Norður og Niður”, į tai pažiūrėjau kaip į įdomų, bet galiausiai nereikšmingą pirstelėjimą festivalių pasaulyje. Be abejo, pagalvojau, jog būtų smagu pažiūrėti kaip idėja bus įgyvendinta realybėje, bet faktas, kad festivalis vyks Islandijoje, tarpušvenčiu ir kiti logistiniai rūpesčiai atrodė per dideli, kad net svarstyčiau apie tokią kelionę.
Vilniaus kino festivalis “Kino ruduo”, t.y. “Scanorama” šį tamsų, drėgną ir žvarbų lapkritį vyko jubiliejinį 15-tąjį kartą. Prasidėjo tragikomiškai nuo Sheep Got Waxed ir Sally Potter “Vakarėlio”, o baigėsi siaubingai su kompozitoriaus Mariaus Salyno specialiai festivaliui įgarsintu Friedrich Wilhelm Murnau „Nosferatu. Siaubo simfonija“.
girgždančios kėdės vėluojantys žiūrovai kaimyno valgomi popcornai ar pokalbis telefonu – tai dalykai, kurie man asocijuojasi su nepatogumais kine. Tuo tarpu, rudenį Vilniuje vykęs festivalis “Nepatogus Kinas“ verčia susinepatoginti ne dėl veiksmo kino salėje, bet dėl vyksmo ekrane. Festivalio akcentas […]