Kad Vilnius – sostinė, man tapo aišku kažkur 1984 metais, kai palikęs ramybei pajūrį, atsivilkau čia stoti į savo gyvenimo pirmąją klasę. Tuomet, žinot, nebuvo nei house, nei techno, nei narkotikų, jei tikėti viena liaudies deputate, netgi sekso. Parduotuvėje visąlaik būdavo tik vienos rūšies pienas, dvi rūšys sūrio, ir vargo bau niekas nematė.
Mario Pierro ir Francesco De Bellis yra tikri “senienos” mėgėjai – kai jų kolegos senai pradėjo ieškoti naujų idėjų ir garsų, Jolly Music vis dar kūria su pretenzijom į praeitį. Nėra paslaptis, kad šitie “veikėjai” iki šiol perka “padėvatas” plokšteles jų radijo laidai ir nešioja geltonų stiklų sailės akinius.
Ninja Tune yra turbūt žinomiausias visame pasaulyje leiblas, kurio įkūrėjas yra Brazilijoje gimęs didžėjus/prodiuseris Amon Tobin. Įdomiausia yra tai, kad jo darbus pamėgo ne tik viso pasaulio elektroninės muzikos mėgėjai, bet ir Coca-Cola ir BMW firmos reklamos vadybininkai, kurie pastoviai “sukinėja” Amon Tobino gabalus savo firmos reklaminėse kompanijose.
Mes “apšilome” jau namuose, lošdami šachmatais ir per teliko dėžę stebėdami jaunas mirtininkes čečėnes – savotiška preliudija prieš “Giltinės maršą”. Taip jau sutapo, kad po ilgesnės pertraukos sostinėje vėl įvykęs sunkiosios muzikos festivaliukas sutapo su dramatiška teroro akto atomazga Maskvoje. Organizatoriai, galvodami apie šio renginio pavadinimą, turbūt irgi turėjo duomenų apie rengiamą akciją. Žinoma, liūdnai ir nevykusiai juokauju, atsiprašau.
Geresnės vietos tokiems karštiems vakarėliams dar nesu matęs, nes vakaras tikrai buvo “hot”, neatsižvelgiant į tai, kad lauke žiauriai lijo. Mistinis Absolut El Calor šį kartą savo vakarėlio ciklą pristatė JazzRock cafe.