Gotikinės kultūros renginiai savaime reikalauja tam tikro nusiteikimo. Ir jei į Klaipėdoje vykstantį vakarėlį važiuoji iš Vilniaus ar Kauno, ko gero, geriausia pralėkti panemune, įkišant nosį į Vilkiją, Veliuoną, Raudonę, pasižvalgant į galingos Panemunės pilies mūrus, Blenderių dvarą užkaltais langais. Jau temsta, ir mūsų “Mazda” įčiuožia į Plaškių kaimą, sustojame prie apleistos, gotika alsuojančios bažnyčios, kur nenusakoma atmosfera mus galutinai “pakrauna” būsimam vakarėliui.
Kai renginių organizatoriai siūlo tau Helovyno naktį atšvęsti daugybėje vakarėlių, tai išmuša tave iš vėžių, nes pradeda kankinti mintis ne kur praleisti, o ką pasirinkti.
„Perkele!” – šaukia “SS” bataliono uniforma apvilktas jaunas suomių intelektualas. 1944-ųjų ruduo, karas. Saviškiai jį grandine prikalė prie uolos, įdavė šiek tiek maisto ir šautuvą su optiniu taikikliu. Kad iki pabaigos šaudytų į atslenkančius rusus – tokius tarp uolų ir akmenų išsibarsčiusius snaiperius sovietai vadino „gegutėmis“.
Kad Vilnius – sostinė, man tapo aišku kažkur 1984 metais, kai palikęs ramybei pajūrį, atsivilkau čia stoti į savo gyvenimo pirmąją klasę. Tuomet, žinot, nebuvo nei house, nei techno, nei narkotikų, jei tikėti viena liaudies deputate, netgi sekso. Parduotuvėje visąlaik būdavo tik vienos rūšies pienas, dvi rūšys sūrio, ir vargo bau niekas nematė.
Mario Pierro ir Francesco De Bellis yra tikri “senienos” mėgėjai – kai jų kolegos senai pradėjo ieškoti naujų idėjų ir garsų, Jolly Music vis dar kūria su pretenzijom į praeitį. Nėra paslaptis, kad šitie “veikėjai” iki šiol perka “padėvatas” plokšteles jų radijo laidai ir nešioja geltonų stiklų sailės akinius.