Kinas
įspūdžiai iš Tinklų
8-asis Tinklų festivalis, supažindinantis Lietuvos žiūrovus su europietišku kinu ir jo kūrėjais, Skalvijos k/t Vilniuje atsidarė programa „Moteris ir humoras“. Tai 12 trumpo metražo filmų, labai skirtingų savo forma, žanru ir profesionalumu, kuriuos sieja autorių lytis ir temos. Režisierės kalba apie diskriminaciją ir laisvę: moterys aplenkia vyrus ir lieka neįvertintos, 40-metė išduoda vyrą ir taip pajunta savo vertę, personifikuotos graikiškos kolonos išsilaisvina nuo slegiančio svorio (ir, beje, laimi oskarą), o dar kitos moterys apsieina ir be vyrų.
Trys Kieslowskio spalvos
Lenkijoje vyravo absoliuti betvarkė, tiksliau pasakius II pasaulinis karas. Vokietijos ir Rusijos šachmatų partija Ribentropo-Molotovo paktas jau buvo pavirtęs nesuvaldomu šokiu su kardais ir šautuvais, kuriam kaip scena tarnavo Lenkija. Vokietijai, beje, tuomet sekėsi geriau ir 1941-ųjų metų birželį vokiečiams užėmus Bialystoka ir baigiant užimti visą Lenkijos teritoriją, Varšuvos ligoninėje gimė Krzysztofas Kieslowskis.
FIN. Kino Pavasaris (II d.)
Nusiritus Kino Pavasariui į pabaigą, turiu pastebėti permainingą Vilniaus orą ir radikaliai skirtingas nuomones apie nekasdieniškus Kino Pavasario filmus. Vieno jų aprašyme paminėta neginčijama tiesa “Po seansų vieni žiūrovai plojo, pasipiktinę – švilpė” aiškiai atspindi šių metų situaciją. Asmeniniai guru praranda savo strategines pozicijas, nuo dangaus krenta kelrodės žvaigždės ir kitos nesąmonės, ir visiškai nesilaikydami tradicinių kriterijų išskirtiniais tampa nauji veidai ir išskirtiniais išlieka seni.
Kino Pavasaris (Id.)
Pirmą kino pavasario dieną Vilniuje šalta ir drėgna. Prikimštas visuomeninis transportas, girdimos pašnekesių nuotrupos gatvėse. Panašus jausmas ir „Forum Cinemas“ didžiojoje salėje prieš atidarymą. Žmonių mažiau nei buvo tikėtasi. Nors bilietų nebuvo jau kelias dienas, atidaryme lyg skylės žiojėja tuščios žiūrovų kėdės.
Meksikiečio reivas kine
Jis visuomet stengiasi grįžti į Meksiką, kai ši švenčia nepriklausomybės dieną. Jis vis dar “parsiduoda” Meksikos kino industrijai už skatikus. Žinoma, Almodovaro ar Cuarono filmų biudžetai atperka tokią auką. Holivudui šešių tūkstančių dolerių honoraras už tokį filmą kaip “Taip pat ir tavo mamą” (“Y tu mama tambien”) atrodytų daugiau ar mažiau apgailėtinas, o gal net ir apverktinas.