Lapkričio 13–15 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje įvyks viena laukiamiausių sezono premjerų – režisieriaus Nauberto Jasinsko „Velnio nuotaka“. Muzikinėje dramoje legendinė istorija apie Baltaragio malūną, Jurgą, Girdvainį, Uršulę ir Pinčiuką perkeliama į šiandienos muzikos pasaulį, kur repeticijos, koncertai ir šlovės siekis tampa naujomis pagundomis. Spektaklį kartu su LNDT kuria „Meno ir mokslo laboratorija“ (MMLAB).
Šį vidurvasarį buvusią Lukiškių kalėjimo ligoninę parodos „RAVE NATION. Nakties ritmais į laisvę, 1992–2004“ kuratorės Justė Kostikovaitė ir Egla Mikalajūnė apgyvendino lietuviško “reivo” artefaktais bei menininkų instaliacijomis: nuo skrajučių iki archyvinių nuotraukų, nuo perrašytų kasečių iki patefonų, nuo GK studijos sukurtų drabužių iki Sati batų, nuo Vilniaus iki Marijampolės, nuo Mamontovo “Dancebergio” (1992) iki Bogomir Doringer video kūrinio apie Kyjivo klubinėtojus “Dance of Urgency: Kyiv”, filmuoto po 30-ties metų.
Ąnis – prodiuseris ir didžėjus iš Lietuvos, sklandžiai judantis tarp klubams skirtų kūrinių ir eksperimentinių garso tyrinėjimų. Jo kūryba neapsiriboja vienu stiliumi: nuo veržlių, hipnotizuojančių ritmų iki aplinkos tekstūrų, 2-step, breakbeats ir garso dizaino. Jo muzika susijusi ne su tendencijų vaikymusi, o su asmeninės garsinės kalbos formavimu. Įkvėpimas dažnai kyla iš neapdorotų emocijų ir kasdienės patirties, todėl kūriniai atrodo intymūs, tačiau plataus diapazono.
Elizos Kubarskos dokumentinis filmas „Paskutinė ekspedicija“ (2024 m.) apie vieną garsiausių alpinisčių pasaulyje – Wanda Rutkiewicz. Kuri 1992 m. Nepale, pakeliui į Kangčendžungos viršūnę dingo. Dokumentika konstruojama iš kelių sluoksnių. Režisierė Eliza Kubarska pasitelkia tiek savo pačios nufilmuotą medžiagą: pokalbius su Wandos bendražygiais, vietiniais Nepale, vienuoliais, tiek ir archyvinius kadrus iš Wandos Rutkiewicz gyvenimo: jos asmeninius įrašus, dienoraščius, televizijos archyvus.
„Šviesi ateitis“ (rum. Viitor Luminos) – 2024 m. dokumentinis filmas, tyrinėjantis 1989 m. Pchenjane vykusį XIII jaunimo ir studentų festivalį, kuriame dalyvavo tūkstančiai jaunų žmonių iš įvairių socialistinių šalių. Režisierė Andra MacMasters naudoja archyvinę medžiagą, nuosekliai atkurdama festivalio atmosferą, kuri leidžia žiūrovui pajusti tiek renginio energiją, tiek vaizduojamą ideologinį paveikslą.