Pirmą kartą su Benu Aleksandravičiumi, grupės ba. balsu, gitara ir tekstais, kalbėjome jo karjeros aušroje 2013-aisiais. Netrukus jis jau grojo visose svarbiausiose Lietuvos scenose, išleido keletą EP ir debiutinį albumą o šiemet pagaliau baigtą videoklipų „Tai ne žmogus”, „Sugebėt pasikeist” ir „Kūną palikai / atsibudai” trilogiją peržiūrėjo jau beveik keli milijonai žmonių.
Eidamas mieste, link viešojo transporto stotelės „Lietuvos Sąjūdžio kelias“ (keistas pavadinimas, leisiu sau pastebėti), pamačiau, kad keli darbininkai uoliai gramdo ir valo požeminės perėjos paviljoną iš „Forum Palace“ pusės. Tas pastatas, kiek tik gyvenu Vilniuje, buvo visas apipaišytas graffičiais, o vienas langas – išdaužtas.
Jurijus Dobriakov geriausiai žinomas savo kultūrine veikla – be šimtų išverstų straipsnių bei knygų, jis dėsto Vilniaus dailės akademijoje, kuruoja parodas, rašo straipsnius apie muziką ir meną, aktyviai dalyvauja kultūrinėje veikloje. Neužtektų vietos surašyti viską, ką Jurijus yra padaręs, parašęs ar išleidęs.
Kol mados kritikas ir blogeris aiškinasi, kas ir kodėl pateko ar nepateko iš i n j e k c i j os į in f e k c i ją, kviečiu mesti vieną žvilgsnį – vienu įkvėpimu į konkurso užkulsį […]
1994-aisiais vilniečiai Tomas “Boo” ir Rimas Šapauskas bei Vilniuje atsidūręs vokietis Christian Weisbrot surengė pirmuosius “Boogaloo”. Kiek vėliau prie jų prisijungė tuomet dar visai “žalias” Justas “2Fresh”, visus žavėjęs savo skrečo įgūdžiais. Berlynas jau tada buvo tapęs savotišku hedonizmo etalonu. Nenuostabu, kad ir vilnietiškas “Boogaloo” pasinaudojo savo berlynietiško kolegos patirtimi.