Temos
Islandiška pašvaistė Vilniuje
Lietuviškai auditorijai jau pažįstamas Islandijos sunkiosios muzikos reiškinys SÓLSTAFIR Europos turo metu pasirodė Vilniuje. Modernioje alternatyviojoje scenoje, kai, rodos, viskas išbandyta ir patirta, unikalus garsas yra retas reiškinys. Tačiau SÓLSTAFIR kūrybai šis trūkumas visiškai negresia. Per beveik du dešimtmečius trunkančią karjerą kvartetas iš Reikjaviko sugebėjo ne tik sulaužyti sunkiosios muzikos kanonus, bet ir apskritai išsiveržti iš bet kokių žanrinių rėmų.
Australai Nite Fields vengia “indie” etiketės
Metų pradžioje redakciją pasiekė laiškas nuo australų grupės Nite Fields lyderio Danny Venzin. Tuo metu jis dar nebuvo tikras, kad vasario 18 d. “Kablyje” apšildys britus The KVB renginių cikle “Vilnius Psych Test”. Vis dėlto netrukus ši informacija buvo patvirtinta, o mes nuo pirmojo Danny laiško pradėjome sukti debiutinį grupės albumą “Depersonalisation”, išleistą amerikiečių leiblo “Felte”.
“Transmediale 2015”: sekime ir būkime sekami!
“Track sleep, track sleep, track life, track habits, tricks of the mind”: Pernai jau rašėme apie “Transmediale”, šiemet 28-ąjį kartą vykstantį medijų ir skaitmeninio meno festivalį Berlyne. Šiemet festivalio bazė – Pasaulio kultūros namai (HKW), tarsi simbolis, stovintys ant banguotos […]
Lygiailyja – tai nuotaika ir vientisas skambesys
Praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį šalyje vyko dainuojanti revoliucija. Šis procesas buvo tiesiog neįmanomas be… dainų. O jos skambėjo ne tik politiniuose mitinguose, bet ir visur, kur ką tik išorinę ir vidinę laisvę gavę jauni žmonės pagaliau grojo tai, ką norėjo. Tuo metu ėjo viskas – TV ekrane šalia Tomo Augulio ir tos pačios Dž.Butkutės, užteko eterio ir “keistai” muzikai: Šiaurės Kryptis, SSG, Exem, Bix ir kitiems.
Garso tyrinėtojai Gnod pušyje kartu su ežiukais
“Kritikai juos lygina su Ash Ra Tempel”, “priklausomai nuo tavo įrašų kolekcijos, jie primena bet ką nuo Hawkwind iki Loop ir Sunburned Hand of the Man”, “kelio filmo garso takelis, nors tai turbūt būtų “Mad Max”, o ne “Two Lane Blacktop”, “jų skambesys tarsi Steppenwolf atliktų The Stooges kūrybą”, “grupė primena Can ga-ga go-go muziką, o vokalistas viauksi kaip Alan Vega”, “riksmai ir avangardiniai garsai, kokių galėtum tikėtis iš Yoko Ono albumo”, “verčia mus įsivaizduoti Jim Morrison pamišusio pamokslininko tonu klykiantį pagal Faust”, “malda tarp the Moonies ir the MC5 on Mars” ir panašiai.