Labas vakaras… Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie projektą „Baltish““, kurį rengiate Muzikos televizijai – MTV? Kas tai bus, kokios trukmės, ir kokio „žiaurumo“? Tai bus pusvalandinė laida, tai „Radioshow“ stiliaus laida ir pirmą kartą mūsų istorijoje angliškai. Kaip manote ar […]
Susitikome Berlyne, klube Maria, kur tą vakarą ji grojo. Aš sėdėjau ant stalo, ji ant kėdės, tiesiai koridoriuje, tarp trijų apsauginių apsupto įėjimo ir pilnėjančios klubo salės. Sakė skrydis su Ryanairu pasisekė gerai, tuomet pagalvojau, kad dar vakar naktį ji vedė savo laidą BBC, bet smulkutė nuoširdi nuolatos besišypsanti mergina prieš mane visai neatrodė pavargusi.
Kuo Barthas geresnis už Barthes‘ą? Niekuo. Vienas reformavo teksto suvokimo horizontus, o kitas – patį tekstą. Bartho reformų pirmu žvilgsniu neužčiuopsi. Bet jei jau teko juo čiupinėti anksčiau išleistą „Plaukiojančią operą“, – gali pasimėgaudama/s gliaudyti ironijos ir netradicinių atsparos taškų sluoksnius „Kelio pabaigos“ paraštėse-kelkraščiuose.
Kodėl Torgny Lindgrenas kelia man tokius nepaaiškinamus sentimentus? Iš pažiūros jo knygos viduramžiškos, dvasingos ar perdėm-savy-intelektualios, be nuotykių, kuklios, tylios, pilkokos, ne (oriniam) Kranauskui. Tikrai ne dėl Astridos pavardės? O gal dėl nežinojimo, ką paauglystėje atsakyti, kai paklausia vertinamiausių rašytojų?
Penktadienio vakaras stoties rajone. Mašinos, mažindamos greitį, važiuoja šalimais, gatvėse stovi sąlyginai alternatyvi publika, o kūną virpina šaltukas. Žodžiu, keliavau į Geležinkelininkų rūmus, kitaip – “Kablį”, kur vyko MTV ir “Kultūros cecho” organizuojamas “1 gram of 2009”. Griozdiškas pastatas su skilusiais laiptais, iš visų neįmanomų vietų augančiomis žolėmis, tualetu, iš esmės bunkeryje, tačiau su sava tualetinį popierių per langelį išduodančia darbininke bei kitom įdomybėm atgimė vienai nakčiai, projektui “Menas netikėtose erdvėse”.