Apie vaikų ir filmų skirtumus bei panašumus, gyvybiškai pavojingą aktorių darbą, filmus, kuriuos apibendrinus galima pavadinti melankomedijomis ir daugybę kitų dalykų šypsodamasis pasakoja garsus olandų kino režisierius Frans Weisz.
Nėra ko slėpti. Pirmas įspūdis, paėmus šią knygą į rankas – jog tai penki šimtai puslapių “Sofijos pasaulio” stiliaus filosofinių pasvaičiojimų apie mirtį, valgomasis šaukštas fantastikos sumaišytos su pasaulio tautų mitologijų trupiniais ir žiupsnelis ironijos papuošimui. “Keistas, ironiškas, apsimestinai naivus, balansuojantis ant parodijos ribos romanas” – skelbia ketvirtasis Bernard’o Werberio knygos “Tanatonautai” viršelis.
Kai buvę klasiokai gimdo vaikus ir vakarais tūsinasi su „XXI amžiaus“ platintojais, kai kaimynystėje – girdisi per tapetų rozetes – vyras daužo žmoną, jos kraujas nulaša per laiptinę, kai nakties nemiga prisipildo demonų, bet dar labiau šventųjų smile‘ų, tada gaunu sms apie gyvenimą iš poetės Vaivos: „Pagarbinkim absurdo dievą“, – rašo ji.
Kažkur važiavau, ir man buvo iškilmingai pareikšta, kad gros Jenny Lewis. „Na, tai?“ – paklausiau. „JENNY LEWIS AND THE WATSON TWINS! RILO KILEY!”. Mane užgriuvo baisi pašnekovės rūstybė, bet į koncertą vis tiek nenuėjau. Netrukus paštu gavau voką su kompaktiniu disku. Perklausiau ir vos nepradėjau daužyt galvos į sieną iš nevilties dėl praleistos progos.
Taigi Šigetas (Sziget). Ilgas ir linksmas išvažiavimas Vengrijos pusėn. Pasiekę Slovakiją, įsikuriame kempinge nakvynei prie didžiulio ežero netoli Lenkijos sienos, Zakopanės. Jau jaučiame kalnų galią ir vaizdą nuo Krokuvos. Nakvynė prie ežero keturiems žmonėms su dviem palapinėm ir mašina kainuoja […]