Kai žiemą užšąla ežerai, medžiai nuogomis rankomis išplešia paskutinius geros nuotaikos likučius, o vienintelė pramoga tupi namuose mažos juodos dėžutės pavidalu, belieka pasiimti maišą skrudintų kukurūzų ir eiti į cirką skambiu pavadinimu – “Radiocentro apdovanojimai”. Beje, šįkart tai buvo cirkas tikrąją to žodžio prasme: su raudonomis užuolaidomis, vokiškai švepluojančiu direktoriumi (Algiu Ramanausku) ir daug daug jaunų sielų, atsidavusių pop muzikai.
„Nesakyk mamai“ berniukų mintis su savimi atsivesti ir savo tėtį tą šeštadienio vakarą į G man atrodė mažų mažiausiai begėdiška. Ką tėtis pagalvotų apie mane? O gal – ką aš pagalvočiau ir naujo sužinočiau apie tėtį? Palikęs galvą rakinamame stalčiuje namuose ir, žinoma, nieko nesakęs mamai, tyliai uždariau duris ir patraukiau savais keliais.
Apie murziną vakarėlį su murzina muzika „iki“ kalbama konfidencialiai, „po“ pliekiama garsiai. Nesakyk Mamai trijulė, susibūrusi legendinio klubo “Stereo 45” gyvavimo metu, siekia tai pakeisti – po jų vakarėlių nesinori ką nors pasakoti ne tik mamai, bet ir draugams…
Taip, tą savaitgalį išties neturėjau kito pasirinkimo. Arnaud Rebotini, kaulus stingdantis šaltis ir artėjantis dėstytojo, vizualiai labai panašaus į Styveną Sigalą, egzaminas privertė rinktis tai, kas papuolė po ranka penktadienio vakarą – vakarėlį klube „Gezaxy“… Oi, atsiprašau – „Galaxy“.
Mėgaujantis cigaru negalima skubėti. Tik sėdint prie spragsinčio židinio ir geriant salstelėjusį romą atsiskleidžia tikrasis aromatas: truputis svilinančios saulės, šiek tiek popietinio snaudulio, kelios aistringos pro šalį skubančios kubietės ir pragariškai gražus saulėlydis. Tyliai, lyg nejučia suskambęs seno gatvės muzikanto mėgstamiausias akordas galutinai pasiglemžia sielą.