“Sketch Up” 23: Ringailė Demšytė ir jos naktinė grafika

Dar neišleista knyga „Vilniaus naktinio gyvenimo grafika 1992–2024“ jau eksponuojama po stiklu Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje „Rave Nation“ buvusiame Lukiškių kalėjime Vilniuje. Tiksliau – eksponuojamas vienetinis idėjos maketas. Prieš kelis metus grafikos dizainerė ir tarpdisciplininė menininkė Ringailė Demšytė, bevartydama užsienyje išleistus plakatų ir grafikos dizaino albumus, susimąstė, kodėl Lietuvoje neturime nieko panašaus? Konferencijos “Baltijos elektronika” metu vyko ant virvių sukabintų flajerių paroda, vakarėlių serija “Boogaloo” išleido savo vizualų rinkinį ir tai turbūt viskas?

Šiandien projektas jau artėja link jos fizinės realizacijos – internete vykstančios sutelktinio finansavimo kampanijos metu jau surinkta virš 70% albumo leidybai reikalingos sumos. Liko 10 dienų – paremdamas šį sumanymą iš anksto užsisakai daugiau nei 300 puslapių meno albumą, dokumentuojantį trijų dešimtmečių Vilniaus naktinį gyvenimą per skrajutes, plakatus ir juos kūrusius žmones.

Prieš pusantrų apie du šimtus Vilniaus naktinio gyvenimo veteranų ir su jais susijusių, gavo Ringailės laišką. Tarp kontaktų pateko ir “Ore” redakcija. Su autorės leidimu, jį publikuojame: “Pradžiai, trumpai prisitatysiu: esu Ringailė, pastaruosius keletą metų aktyviai dirbu kaip grafikos dizainerė naktinio gyvenimo scenoje, kurdama plakatus Lietuvos ir užsienio renginiams, klubams ir įrašų kompanijoms. Šiuo metu atlieku tyrimą apie Vilniaus naktinio gyvenimo plakato istoriją ir raidą bei jo kontekstą nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų (orientuojantis į house bei techno muzikinę pusę). Galutinis rezultatas būtų fizinė knyga, kuri būtų gyvas Lietuvos naktinio gyvenimo praeities ir dabarties liudijimas mums bei ateities kartoms. Mane domintų, ar turėtumėte kažkur nugulusių senų vakarėlių skrajučių bei plakatų? Jei taip, ar būtų galimybė nusiskanuoti jūsų turimą kolekciją knygai? Mat beveik visos jų yra pasislėpusios privačiose kolekcijose pas vakarėlių dalyvius ar organizatorius. Tikras išūkis jas visas surinkti! Labai lauksiu jūsų atsakymo! Iš anksto dėkoju už jūsų laiką.”

Leidinį sudaro 350 atrinktų vaizdų ir aštuoni interviu su menininkais: Sauliumi Ibrasu, Mariumi Kneipferavičiumi, Regiu Pranaičiu, Vygandu Šimbeliu, Žilvinu Noriušiu, Rasa Špokauskaite, Domante Nalivaikaite ir Gaile Pranckūnaite, atskleidžiama naktinio gyvenimo dizaino evoliucija. Ji chronologiškai suskirstyta į teminius skyrius, atspindinčius skirtingus Vilniaus klubų kultūros etapus – nuo ankstyvųjų „pasidaryk pats“ eksperimentų iki profesionalių plakatų dominavimo ir skaitmeninės komunikacijos iškilimo.

„Man tai daugiau nei dizaino archyvas“, – sako autorė. „Tai istorija apie patį Vilnių, apie žmones, susiburiančius skirtinguose miesto kampeliuose, apie išradingumą, klestėjusį jo naktiniame gyvenime, ir apie tai, kaip muzika ir vizualinė kultūra formavo unikalų miesto identitetą. Dešimtajame dešimtmetyje ir XXI a. pradžioje tai buvo ypač reikšminga, nes Lietuva kūrė naują identitetą po sovietų žlugimo, Nepriklausomybės atgavimo ir šalies narystės Europos Sąjungoje.“

Pati į Vilniaus naktinį gyvenimą patekai maždaug prieš 10 metų. Kaip atrodė tavo pirmasis apsilankymas „Opium’e“?

Net šypsena kyla prisiminus, kaip stovėdama eilėje pergyvenau, kad gal neįleis. Iš tiesų visai nežinojau, ko tikėtis, kai pateksiu į vidų.

Prieš „Opiumą“ buvau buvus tik viename klube, kur skambėjo tragiški EDM remiksai. Aplink staliukai, krūva merginų ant per aukštų kablų ir nakties laimikio tykančių vyrų. Visa ta dinamika mane tiesiog atstūmė. Tada galvojau, kad visi klubai tokie, ir daugiau gyvenime į klubą neisiu.

Tačiau įėjus į „Opiumo“ vidų pamačiau absoliučiai kitokią publiką. Visi atrodė savi, niekas nelindo, pasijutau saugiai, savo terpėj, kaip namie. O kai užlipau į antrą aukštą ir išgirdau muziką, kurios klausydavausi metų metus, bet nežinojau, kad ją galiu rasti ir klube, supratau, kad čia – mano vieta.

Minėjai, jog „viskas prasidėjo iš noro būti bendruomenės dalimi ir prisidėti prie jos augimo dar ankstyvoje paauglystėje.“ Koks buvo pirmasis žingsnis? Skrajutė? Plakatas?

Pirmu žingsniu turbūt reikėtų vadinti domėjimąsi elektronine muzika ir pačia scena. O konkrečiau, prieš ketverius metus, studijuodama iliustraciją Roterdame, atlikau pusės metų praktiką leidybinėje kompanijoje „Pinkman“. Patrikas, leiblo įkūrėjas, priėmė mane dar tada, kai savo portfolio neturėjau nė vieno plakato. Per tuos šešis mėnesius išmokau labai daug, o kadangi „Pinkman“ buvo gerai žinomas ir Lietuvoje, turėjo nemažai kolaboracijų ir net renginių čia, man atsivėrė durys darbui su vietiniais klubais ir organizatoriais.

Koks jausmas apėmė, kai pamatei savo dar neišleistą knygą jau eksponuojamą po stiklu parodoje „Rave Nation“?

Didžiausios emocijos užklupo dar prieš parodą, kai pirmą kartą pati susiklijavau knygos maketą. Laikydama rankose draftą pajutau, kad idėja pagaliau tampa apčiuopiama, o aš iš laimės net šokinėjau po kambarį kokias geras porą valandų. Tai buvo labai stiprus momentas, lydimas suvokimo, kiek daug darbo dar laukia, kol knyga pasieks skaitytoją.

Parodos atidarymo metu vėl sekė daug džiugių akimirkų, šį kartą dėl aplinkinių entuziazmo ir palaikymo.

Per kelias savaites surinkta jau daugiau nei 2/3 albumo leidybai reikalingų lėšų – ar tikėjaisi tokio palaikymo?

Žinojau, kad palaikymo sulauksiu, bet tokio masto tikrai nesitikėjau. Pirmąją savaitę net negalėjau nusėdėti vietoje, kiekviena žinutė ar knygos pre-orderis kėlė šypseną. Esu labai dėkinga visiems, kurie palaiko ir dalinasi „Kickstarter“ nuoroda.

Kaip gimė šios knygos idėja? Kada pirmą kartą susimąstei, kad reikėtų surinkti visą Vilniaus naktinio gyvenimo vizualiką į vieną vietą?

Vienas didžiausių mano įkvėpimo ir žinių šaltinių yra plakatų knygos, kuriose surinkti plakatai iš skirtingų laikotarpių, šalių, meninių judėjimų, leidžiantys išmokti ne tik apie skirtingas vizualias kalbas bet ir kultūras, vertybes ir istoriją. Bevartant turimą kolekciją, į galvą toptelėjo klausimas – o kodėl mes Lietuvoje neturime panašių leidinių apie naktinį gyvenimą ir jo vizualią raidą? Juk Lietuvos naktinis gyvenimas turi labai įdomią ir turtingą istoriją, kuri būtų įdomi ir Lietuvos, ir užsienio gyventojams. Nors lietuvių literatūroje turime tokių leidinių kaip J.Galkaus “Lietuvos plakato istorija”, kurioje apžvelgiama Lietuvos plakatų raida nuo XIX a. vidurio iki šių dienų, tačiau tokio, kuris būtų gyvas Lietuvos naktinio gyvenimo praeities ir dabarties liudijimas mums bei ateities kartoms, kol kas nebuvo. Kadangi tai buvo pirmasis tokio pobūdžio projektas, nusprendžiau pradžiai apsiriboti Vilniaus miestu.

Tavo bendradarbis šiame procese – žinomas fotografas Andrew Mikšys. Kaip susipažinote ir kuo Andrew prisidėjo?

Su Andrew Mikšiu mane supažindino Žilvinas Noirušis, buvęs baro “Satta” meno vadovas. Jo darbų yra ir knygoje, be to, jis padėjo surasti ne vieną skrajučių autorių. Žiemą susitikome, norėjau jam parodyti pirmą knygos draftą ir pasitarti dėl leidybos, nes ši sritis yra Žilvino duona. Kol garsiai svarstėme, kaip ir iš kur gauti lėšų leidybai, Žilvinui kilo mintis supažindinti mane su Andrew. Kaip tik kitą dieną jis turėjo atvykti į Vilnių spausti savo nuotraukų knygos.

Susitikome, pasikalbėjome, Andrew mano knyga sužavėjo ir jis ryžosi man padėti. Andrew prisideda iš leidybinės pusės: bendrauja su spaustuve, dalijasi patirtimi, padeda su finansavimų ieškojimų. Jis yra sėkmingai finansavęs ne vieną savo leidinį per „Kickstarter“, todėl daug mokausi iš jo leidybinių ir strateginių niuansų.

Surinkai daugiau nei 1500 skrajučių, tačiau į albumą pateko tik apie 350. Pagrindiniai kriterijai: arba jos, tavo nuomone, atlaiko laiko kritiką, arba yra naivios, netobulos bei kelia šypseną, tačiau atspindi savo laikmečio kūrybinę dvasią. Gal prisimeni, kurie pavyzdžiai sukėlė plačiausią šypseną?

Labiausiai šypseną kėlė įvairios frazės ant skrajučių, pavyzdžiui, „Šokių muzikos vakaras ne tik kukliems berniukams“ ar „Gerų žmonių tūsas“. Viena mėgstamiausių mano skrajučių yra su danguje skraidančiomis besimeldžiančiomis močiutėmis. Įstrigo ir Nesakyk mamai! “Gravity“ klubui kurta skrajutė, kuri vizualiai priminė parduotuvės akcijų žurnaliuką. Joje buvo reklamuojamas debiutinis singlas su šūkiu: „Jei perki singlą, gauni jį nemokamai!”

Bendruomeniškumo jausmas buvo vienas gražiausių netikėtumų šiame procese, o kas buvo sunkiausia renkant ir „valdant“ medžiagą?

Sunkiausia buvo drįsti paspausti „siųsti“ mygtuką su pirmąja žinute, kurioje kreipiausi į žmones dėl skrajučių. Parašiau beveik dviems šimtams žmonių ir labai jaudinausi, kad nepažįstami žmonės pagalvos: „Ko ji čia nori?“ Be abejo, buvo tokių, kurie neatsakė, bet dauguma reagavo labai pozityviai.

Kitas didžiausias iššūkis buvo atsekti skrajučių autorius jau atrinkus medžiagą, nes net patys autoriai kartais nebeatsimena, ar tai jų darbas, ar ne.

Šiuo metu turi turbūt didžiausią Vilniaus muzikos renginių dizaino kolekciją. Kurie eksponatai mėgstamiausi? Galbūt įstrigo kokios nors renginių serijos ar klubo vizualinė „kalba“?

Man labai patiko „Fishday“ renginių serijos vizualai, daryti Egidijaus ir Remigijaus Praspaliauskų. Nors dauguma jų sukurti apie 2004-uosius, jie labiausiai rezonavo su mano pačios darbų stilistika. Ranka pieštos detalės, DIY atmosfera, visai grunge vibes. „Nesakyk mamai“ irgi turėjo smagių pieštinių, iliustratyvių skrajučių. Viena man ypač įstrigo, kur tiesiog mėlynu markeriu užrašyta, kad jie pamiršo padaryti skrajutę. Dabar vardijant suprantu, kad dauguma mano mėgstamiausių skrajučių yra iliustratyvios. Turbūt natūralu, nes pati baigiau iliustracijos bakalauro studijas.

Dar “Cozy” turėjo labai gerą nuotraukų seriją su “Lego” žmogeliukais nepatogiose ar intymiose situacijose, pasirodė labai originalu ir šmaikštu.

Skirtingai nei meno kūrinių, naktinio gyvenimo grafikos darbų autoriai – nežinomi. Kaip radai „herojus“ savo knygai, kur bus publikuojama ir keletas pašnekesių?

Nėra jie visiškai nežinomi, labiau sunkiai atsekami. Net ir šiandien ganėtinai retai minimi plakatų autoriai, kuriantys naktinio gyvenimo kontekste, kas man iš esmės yra labai keista. Gal vienas iš norų padaryti knyga ir buvo surasti autorius ir įsigilinti į bendruomenę. Du skirtingai procesai vyko ieškant “herojų”: pradžioj atsirinkau skrajutes, tuomet mėginau atsekti autroius. O su šių dienų darbais, čia kalbu kažkur nuo 2016-tųjų, kada ir pati pradėjau lankytis vakarėliuose, nemažai dizainerių sekiau bei žinojau, jie buvo įkvėimpo šaltinis ir pačiai pradėti dirbti šioje srityje.

Atsekus/atsirinkusi vardus susidėliojau planą, ką kalbinsiu. Norėjau, jog pokalbiai atskleistų ne tik dizainerių kūrybinį kelią ir patirtį, bet ir suteiktų galimybę pažvelgti į platesnį miesto naktinio gyvenimo dizaino kontekstą bei jo kaitą per tris dešimtmečius.

Savo laiku „Ore party service“ buvo vienas stipriausių vakarėlių organizatorių Lietuvoje. Kiekvienam renginiui buvo sugalvojama tam tikra tema ir pavadinimas. Tikiuosi, į knygą pateko bent keletas „Ore“ flajerių?

Į knygą pateko net pats pirmasis „Ore“ renginio flajeris iš 1999 metų, sukurtas Mariaus Kneiferavičiaus. Renginys vyko „Geležiniame kablyje“, o šalia flajerio kartu pateikta ir paties Mariaus papasakota istorija apie tą vakarą. :)

Kaip Vilniaus naktinė grafika atrodo, tarkim, Nyderlandų, kur studijuoji, ar bendrai Europos kontekste?

Nežinau, ar Vilniaus naktinėje grafikoje yra labai išskirtinių bruožų, daug įkvėpimo, ypač ankstyvuose darbuose, atkeliavo iš Vakarų, įskaitant Nyderlandus. Bet net ir prieš trisdešimt metų buvo darbų, kurie puikiai atlaiko laiko kritiką ir net dabar galėtų tikti renginiams tiek Lietuvoje, tiek Europoje.

Mūsų scena gali atrodyti šiek tiek egzotiška užsienio kontekste, tačiau turime tikrai stiprią bendruomenę ir gyvą naktinį gyvenimą, kas atsispindi ir grafikoje. Panašių leidinių Rytų Europoje beveik nėra, todėl smagu matyti, kad meilė muzikai ir vakarėliams leido pasiekti tikrai kokybiškų vizualių rezultatų, vis dar galinčių įkvėpti naujus projektus.

Roterdamo Willem De Kooning akademijoje baigei iliustracijos dizaino studijas, o dabar esi Hagos Karališkosios Meno Akademijos Music ArtScience magistrantė. Muzika, menas ir mokslas: papasakok plačiau apie šias studijas?

Music ArtScience magistrantūra jungia muziką, meną ir mokslą, nors mano praktika labiau susitelkia ties menų ir mokslo sąveika. Studentai čia atėję iš labai skirtingų backroundų, nuo būgnininkų iki neuromokslininkų, o tokia įvairialypė aplinka labai įkvepia.

Aš daug eksperimentuoju su gleivūnais (angl. slime mold), stebėdama, kaip jie juda, reaguoja į aplinką ir kuria savo maršrutus. Šie organizmai leidžia man tyrinėti vizualinę dinamiką, kuri nuolat keičiasi, ir suprasti, kaip gyvi procesai gali tapti dalimi meninių/dizaino projektų. Per šiuos eksperimentus bandau suvokti jų elgesį, išmokti „derėtis“ su organizmu ir parodyti, jog jis gali būti įkvėpimas kūrybai.

Esi ne tik naktinio gyvenimo grafikos archyvarė, tačiau ir aktyvi šios srities kūrėja. Skrajutės niekur nedingo, soc. tinklų koveriai, postai ir storiai iš esmės yra šiuolaikinės skrajutės. Kokias istorijas sieki pasakoti savo vaizdais?

Dirbant naktiniame gyvenime yra daug laisvės, tiek kūrybinės, tiek bendravimo. Rezultatas dažnai būna sluoksniuotas, kompleksiškas, kartais šiek tiek „iškreiptas“, t.y. toks, kaip ir pats naktinis gyvenimas. Vizualai balansuoja tarp skaitomumo ir chaoso, kad pritrauktų tinkamą auditoriją. Užsakovai dažnai tampa draugais, todėl bendravimas būna neformalus, tai, manau, atspindi ir patys darbai, nes komercija, mano galva, jie nekvepia.

Stengiuosi atspindėti vakarėlio nuotaiką. Pavyzdžiui, rūsyje įsikūrusio techno klubo „Elastica“ plakatai dažnai būna tamsūs, tekstūruoti, intensyvūs, o „Radio Vilniaus“ renginiams priešingai, daugiau šviesos, žaismingumo ir energijos. Kiekvienas projektas atspindi konkrečią auditoriją, bendruomenę ir muzikos atmosferą, kurią man svarbu perteikti.

Internete:

ringailedemsyte.com

instagram.com/ringailedemsyte

facebook.com/demsyte.ringaile