Kartais lieka tik stebėtis, kokie esame išlepę. Verkšlename, kad vakarėliams Vilniuje trūksta dvasios, naujų vietų, galų gale, kitokios muzikos. Vos tik visa tai mums pasiūloma – kažkodėl raukomės bei sakome „kitą kartą…“ ir, žinoma, verkšlename toliau. Ir darosi neramu, kad kažkokių nusistatymų nekeičia nei autoritetingų muzikantų vardai, nei originalios reklaminės kampanijos, nei patogi veiksmo vietos lokacijos vieta.
Apskritai dauguma muzikos, pasiekiančios mūsų ausis iš Rusijos, yra tikras šūdas. Dauguma – tai Naujosios Vilnios daugiabučių sienas drebinantys, chirurgine plastmase atsiduodantys ir puikiai prie sostinės taksisto Genadijaus odinės liemenės derantys ritmai, persmelki pigia meile, „Sovetskoje“ šampanu bei traukiniais tarp Penzos ir Čeliabinsko.
Kad Vidis gerai varo, išgirdome dar vasarą. Varė tikrai gerai, todėl žinia apie jo globojamą „Best Kept Secret“ vakarėlį maloniai nustebino. Rudens palydėtuvės su kokybiška ir šviežia house muzika, kurios perteklius Lietuvoje kol kas tikrai nejuntamas? Kodėl gi ne. Juk dažnai mėgstame sakyti, kad mums kažko trūksta – naujų stilių, neatrastų talentų ir t.t.
Taigi – rugsėjis… 2006 metų klubinėjimo sezono neatidariau prie užrakintų Kalnų parko vartelių ar ant „Europos“ stogo. Laukiau savaitę, o mano laukimą stiprino žodžiai iš vieno pranešimo spaudai: „Rui Da Silva dar prieš vizitą į Vilnių, klube “Gravity” pažadėjo sugroti šiuo metu pasaulyje populiaraus minimal techno setą, kokį propaguoja jo kolegos James Holden, Nathan Fake ar Audiofly“.
…2005-ieji metai. Ganėtinai šaltas rugsėjo rytmetis. Vienuose dideliuose rūmuose Vilniaus viename Vilniaus miegamajame rajone tūkstantinė minia atiduoda paskutinius plojimus už kelias valandas muzikinės pasakos jau šiek tiek pliktelėjusiam vyriškiui, palinkusiam prie kompiuterio monitoriaus. Vieniems tai buvo svajonės išsipildymas, kitiems – muzikinių vertybių perkainojimo metas, tretiems – tiesiog geras šokių vakaras.