Keliolika dar studijuojančių ar neseniai baigusių studijas LMTA aktorių išklausė įvairiausių Frans Weisz‘o patarimų, padėsiančių sužavėti režisierių castinge, nebijoti kamerų ar net gerai suvaidinti sekso scenose. Be to, master classo dalyviai per keturias dienas spėjo ne tik pasiklausyti režisieriaus, sukaupusio be galo didelę patirtį režisuojant įvairiausius aktorius (Elisabeth Trissenaar, Derek Jacobi), ne tik pažiūrėti ir iškart aptarti vienus garsiausių jo kūrinių („Charlotte“, „Boy Ecury“), bet ir suvaidinti kelias scenas iš specialiai šiam workshopui (praktiniam seminarui) į anglų kalbą išversto Lauros Sintijos Černiauskaitės scenarijaus „Artumo jausmas“. Žinoma, rezultatas toli gražu nebuvo idealus – tačiau tai tik dar kartą įrodė, kad tokių seminarų, ir apskritai tiek teorinių, tiek praktinių žinių apie aktoriaus darbą kine LMTA studentams tikrai trūksta.
Sunku įrėminti Saulių Drungą į kelis žodžius ar apibūdinimus. Vos prieš keletą mėnėsių tai padaryti būtų buvę lengviau, pakaktų suminėti charakteringus Sauliaus Drungos gyvenimo faktus, tarkim:
Žudikė, narkomanė, kekšė. Žvirblelis, Žvaigždė, Legenda. Édith Piaf gyvenimas yra pasaka; pigus bulvarinis romanas; tragedija. Jos biografija apipinta netikslumų, pagražinimų, bet net juos visus atskleidus, Édith Piaf gyvenimas lieka kūriniu, kurį reikia perskaityti ir išgyventi.
„…vaikystė yra visuomeninis produktas, o ne biologinė kategorija.“ – tokia Neil Postman fraze pasitinka lietuviško kino festivalio „Kitokia vaikystė“ lankstinukas. Toks festivalis birželio 8-10 dienomis įvyko Alytuje, Dainavos kino teatre. Festivalyje buvo parodyti įvairiausių žanrų, trukmės, laikmečio filmai, pasakojantys apie vaikus ar jaunimą; kai kuriuos filmus pristatė patys režisieriai – Audrius Stonys, Tomas Donela ir Inesa Kurklietytė.
Sunku pradėti rašyti apie naujausią kultūrologo, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų dėstytojo, monografijų bei daugybės straipsnių seksualumo, kultūros, queer temomis autoriaus, Artūro Tereškino knygą „Esė apie skirtingus kūnus“. Nesinori pasirinkti vienos spalvos – ironijos, intelektualumo ar kovos prieš homofobiją – ir ja įpareigoti skaitytoją