Gegužės 24-ą dieną netikėtai ir, nedovanotinai per tyliai Skalvijoje įvyko labai įdomus Naujosios dramos akcijos reginys. Vladimiras Tarasovas pats pristatė du filmus tuo pačiu pavadinimu – „Paskutinis peizažas“. Vienas peizažas – tai nufilmuoto Josef Nadj spektaklio (kurį sudaro Nadj šokis ir Tarasovo grojimas) ištraukos, kitas – Josef Nadj sukurtas autoportretas, savotiška spektaklio kūrimo istorija.
Festivalis baigėsi. Jei atvirai, jame nebuvo šedevrų; buvo daug paprastų, aktualių, politiškai teisingų filmų. Šiaip ar taip, buvo smagu pamatyti tiek ką tik sukurtų istorijų, paklausti ko nors į Lietuvą atvažiavusių svečių, filmų autorių, ir netyčia kino teatrą pavadinti namais (nereikia nė dedės Froido, kad suprastum, ką tai reiškia).
Kino pavasaris. Prisipažinsiu, kad prieš festivalį nemačiau nei vieno iš rodomų filmų. Tai komplimentas festivaliui. Todėl dabar dienas leidžiu kino teatre. Ten visai jauku, tik kartais nervina spragsintys žmonės. Kartais tie patys žmonės pradeda netinkamai komentuoti filmus salėje. Pabandysiu ir aš pakomentuoti, gal kiek tinkamiau; tuos matytus filmus.
Kovo 19 dieną galerijoje „Akademijoje“ atsidarė „Kino pavasario“ organizuojama fotografijų paroda „Žvaigždžių portretai“. Tą pačią kovo 19 dieną (tik valanda vėliau) Šiuolaikinio meno centre Andrew Mikšys pristatė savo naują knygą „BAXT“ apie Lietuvos romus ir fotografijas iš jos. Nepraėjus nei parai, kovo 20 dieną galerijoje „ARTima“ atsidarė Nijolės Vilutienės – Ingvi grafikos paroda „Gėlė ir žiedas“.
„Vis tiek nekenčiu Marie Antoinette, nors jūsų Marie Antoinette versija man patinka“ – sakė filmo „Marija Antuanetė“ scenarijaus autorei ir režisierei prancūzų žurnalistas. Galbūt šis žurnalistas ir nėra toks jau objektyvus (nes prancūzams sunkiau pamiršti savas nuodėmes), visgi tiesa, kad šį filmą reikėtų vertinti kaip Sofijos Coppolos sukurtą Marijos versiją ir nesitikėti tikslios Marijos Antuanetės biografijos.