Kuo Barthas geresnis už Barthes‘ą? Niekuo. Vienas reformavo teksto suvokimo horizontus, o kitas – patį tekstą. Bartho reformų pirmu žvilgsniu neužčiuopsi. Bet jei jau teko juo čiupinėti anksčiau išleistą „Plaukiojančią operą“, – gali pasimėgaudama/s gliaudyti ironijos ir netradicinių atsparos taškų sluoksnius „Kelio pabaigos“ paraštėse-kelkraščiuose.
Kodėl Torgny Lindgrenas kelia man tokius nepaaiškinamus sentimentus? Iš pažiūros jo knygos viduramžiškos, dvasingos ar perdėm-savy-intelektualios, be nuotykių, kuklios, tylios, pilkokos, ne (oriniam) Kranauskui. Tikrai ne dėl Astridos pavardės? O gal dėl nežinojimo, ką paauglystėje atsakyti, kai paklausia vertinamiausių rašytojų?
Penktadienio vakaras stoties rajone. Mašinos, mažindamos greitį, važiuoja šalimais, gatvėse stovi sąlyginai alternatyvi publika, o kūną virpina šaltukas. Žodžiu, keliavau į Geležinkelininkų rūmus, kitaip – “Kablį”, kur vyko MTV ir “Kultūros cecho” organizuojamas “1 gram of 2009”. Griozdiškas pastatas su skilusiais laiptais, iš visų neįmanomų vietų augančiomis žolėmis, tualetu, iš esmės bunkeryje, tačiau su sava tualetinį popierių per langelį išduodančia darbininke bei kitom įdomybėm atgimė vienai nakčiai, projektui “Menas netikėtose erdvėse”.
Jei ne ironija ir melas, ši knyga būtų visiškas šūdas. Bet kadangi autorius, tesiilsi jis amžinoje mūsų pagarboje, priešlapyje pas pripažįsta: „šioje knygoje nėra nė krislelio tiesos“, ši knyga – vienas genialiausių gyvenimo filosofijos mokytojų.
Krachtas – tai vokiečių popliteratūros blizgesys ir krachas, išėjęs iš didelio rašto. Kaip ir kiekvienas, kas iš pop- gamina kultūrą.
Tokį sakinį parašiau leidyklai, kurioje prasideda (Book) Ore programa, knygas apžvelgianti iš anksto, kad jų viršelius pagerintų mūsų citatos, o Ore puslapiuose matytumėte apžvalgas iš anksto ir greičiau nei kitų leidinių skaitytojai. Voila.