Prieš penkerius metus labai lėtai iš tingulio bundančiame Kauno mieste rasti gerą house vakarėlį dažnai buvo problema. Tada „RyRalio“ pradėjo savo muzikinį maratoną: vieną dieną pasklido gandas apie neaiškų vakarėlį, kuris vyks tame pačiame Igno I.V. „Exit“ ir norint į jį patekti, nebūtina turėti litų kišenėje, o tereikia žinoti slaptažodį dar neaiškesniu pavadinimu Ryralio.
Jei kada nors gyvenime man tektų sudaryti kompiliaciją iš kokių dvidešimties visų laikų gražiausių šokių muzikos „gabalų“, vietos būtinai atrasčiau „Present Lover“. Gal todėl ir Luomo laukiau labiau nei Vladislavo Delay ar Uusitalo – šis vardas man visada buvo tarsi muzikinio aksomo sinonimas.
Kovo 19 dieną galerijoje „Akademijoje“ atsidarė „Kino pavasario“ organizuojama fotografijų paroda „Žvaigždžių portretai“. Tą pačią kovo 19 dieną (tik valanda vėliau) Šiuolaikinio meno centre Andrew Mikšys pristatė savo naują knygą „BAXT“ apie Lietuvos romus ir fotografijas iš jos. Nepraėjus nei parai, kovo 20 dieną galerijoje „ARTima“ atsidarė Nijolės Vilutienės – Ingvi grafikos paroda „Gėlė ir žiedas“.
Sunku ką nors ir pasakyti. Jeigu tai būtų pirmasis Pravdos festivalis, būtų galima tikėtis, kad kitais metais bus geriau. Bet atvirkščiai – trečius metus vykstantis festivalis dėsningai blogėja.
Pavasaris šiemet pasitiko pilnomis kišenėmis linksmybių. Penktadienį Kaune kardais mojavo japonų samurajus, o šeštadienį vilniečiai sprendė dilemą „Milligan vs. Superpitcher“. Aš rinkausi pastarąjį – žadėjo daug meilės…