Vasario mėnesį daugiausia kartų Skalvija rodo danų režisieriaus Anders Thomas Jensen filmą “Adomo obuoliai”. Tai sarkastiška pasaka apie neonacį Adomą, kuris, ką tik išėjęs iš kalėjimo, bandomajam laikotarpiui apsigyvena provincijos parapijoje – pas kunigą, kur jau sėkmingai įsikūrę – alkoholikas Gunaras, arabas Kalidas, dėl politinių priežaščių apvaginėjantis tik Statoil degalines, ir nėščia moteris Sara, bijanti, kad jos vaikas gims neįgalus.
Jis prieina lengvais žingsniais, tada aštriu rankos judesiu kilsteli savo so 80’s so funky tamsintus akinius tam, kad gudriai mirkteltų prašydamas ugnies. Jam aštuoniolika, jai taip pat ir jie abu tvankioje naktyje, du metrai po žeme. Tvoja elektrotech, čia “1 gram of eros” požemis ir kai lipu laiptais į viršų žiūrėdama sau kelio matau, kas po sijonu mergaitės ateinančios link manęs.
Apskritai dauguma muzikos, pasiekiančios mūsų ausis iš Rusijos, yra tikras šūdas. Dauguma – tai Naujosios Vilnios daugiabučių sienas drebinantys, chirurgine plastmase atsiduodantys ir puikiai prie sostinės taksisto Genadijaus odinės liemenės derantys ritmai, persmelki pigia meile, „Sovetskoje“ šampanu bei traukiniais tarp Penzos ir Čeliabinsko.
„Gyvenimo žaidimas“ po trumpo pasirodymo Skalvijos dokumentinių filmų festivalyje, nuo sausio 13 pradedamas rodyti Skalvijos ir Vingio kino teatruose. Dviejų jaunų režisierių Henry Alex Rubin ir Dana Alan Shapiro dokumentinis filmas pasakoja apie neįgalius žmones, netekusius savo rankų ar kojų, kurie žaidžia komandinį regbį.
„Jingle bells, jingle bells“… – dainuoja kokakolinis Santa Klausas. r nupirkai jau dovaną artimiesiems? Ką jiems dovanosi? Dar ne? O pavyzdžiui aš, jau gavau kalėdinę dovaną: minimal techno legenda, „Ableton Live“ programos kūrėjas ir, kaip aš vadinu, vidurinių garsų meistras MONOLAKE klube „Gravity“ surengė live koncertą.