Nežinau, kiek jūs esate girdėję apie Life club. Aš – praktiškai nieko. Aišku, nustebau kai porą dienų prieš Sofa Surfers koncertą datos ir vieta ėmė pintis, o Tiketos pardavėja pasmerkė mano bandymus nusipirkti bilietus į “Life in loops afterparty”. Turbūt organizaciniam komitetui nelabai rūpėjo kur atsidurs tie, kurių klausytis į festivalius važiuoja žmonės ir tie, kurie bandys jų paklausyti.
Kaunas pradėjo busti iš ilgo miego ir sąstingio, bent tai pastebėdavo dalis
kauniečių. Kai ne viena renginių organizatorių grupių sugebėdavo sutraukti žmones iš visos Lietuvos į sąstingio miesto vakarėlius. Jiems vis dažniau pasirenkamos netradicinės vietos, kaip Dramos teatras, įvairūs barai, atviros terasos ir panašiai…
O kas čia dabar? Knygos pavadinimas, kuris atrodė kaip visų paaugliškų jausmų vakarėlis, staiga pavirsta (korporacinio) ūkio muilo opera, pastatyta ne iš Sebastiano ir Chulijos mecosopranų, o iš kažkokio Kristiano ir jo trijų „Rollexų“: darbinio, pramoginio ir skirtojo sporto klubui?
Kino pavasaris. Prisipažinsiu, kad prieš festivalį nemačiau nei vieno iš rodomų filmų. Tai komplimentas festivaliui. Todėl dabar dienas leidžiu kino teatre. Ten visai jauku, tik kartais nervina spragsintys žmonės. Kartais tie patys žmonės pradeda netinkamai komentuoti filmus salėje. Pabandysiu ir aš pakomentuoti, gal kiek tinkamiau; tuos matytus filmus.
„Kas, po velnių, yra punk-funk?“ ne taip jau seniai klausė Alexas Kapranos, kai tokia etiketė buvo priklijuota jo grupei FRANZ FERDINAND. Ir toks klausimas turbūt iškilo ne jam vienam, bet visažinė minia tik linkčioja galvomis, o po to griebia laptopus ir Last.fm ieško, apie ką gi buvo kalbama.