Neseniai praūžė uraganas. Pro rajoną pasilakstė maniakas su peiliu. Nežinia iš kur atsiradęs (vartotojai neturi teisės kaltinti industrijos) rūkas nuklojo visą miesto paviršių. Įsivaizduoju minias, giedojančias choru, David Bowie dainą “5 years“ iš Ziggy Stardust albumo. Kai lieka penki metai iki pasaulinės katastrofos, kai susinaikina viskas aplinkui, kai nelieka gyvybės, tik jos buvimo žymė.
Nauji metai – naujos linksmybės, bet kol dar nepasodinom gėlyčių ant indie rock kapo ir mojuodami glowsticks neišsilakstėm po mutavusio reivo tūsus, galima paklausyt LARRIKIN LOVE. „New Musical Express“ pagyrimų išlepintų grupių žavesiui pradėjus blėsti, gudresni atlikėjai pradėjo bėgti nuo etiketės „indie rock“.
Nepameluočiau sakydamas, kad žmogui, kurį tuoj pakalbinsiu, aukoju visą savo laiką. Taip jau atsitiko, kad nuo ankstyvos vaikystės mes netgi miegame vienoje lovoje. Žmogus, šiais metais sukūręs du trumpo metražo vaidybinius filmus, kurie tuoj tuoj bus parodyti Skalvijoj, ir žmogus, nuo spalio jums prisatatantis vis gausėjančius kino renginius – tas pats asmuo. „Mes esame du viename“, – kaip dainavo Giedrė, kai dar buvo EMPTI.
Rooseveltas Johnsonas šią pareigą gavo būdamas devynerių metų. Kai Jamesas Brownas trankydavosi po JAV, mažius Rooseveltas saugodavo jo drabužius. “Jei Jamesas pamatydavo, kad sugebi ką nors atlikti tobulai, darydavai tai visą gyvenimą. Man pasisekė labiau: iš drabužinės vaikigalio virtau back vokalo grupės nariu.” – pasakoja Rooseveltas, su Jamesu Brownu susidėjęs prieš daugiau nei keturiasdešimt metų.
Taigi, nelauktai “Ore Grotuvo” favoritai GRAVEL dar šiais, 2006-aisias išleido albumą “Pockets Full Of Fun” – atrodė, kad jis amžinai liks pažadu pikto šmaikštuolio lūpose mažai mergaitei, kuri laukia lietuviškos indie rock‘n‘roll muzikos. Puiku, kad taip nebuvo – atsitiko priešingai. […]