Kadangi šiandien Pasaulinė nepirkimo diena, kurioje aš jau nedalyvauju, nes iš ryto prisipirkau „tailandietiškos“ sriubos, nusprendžiau atgailai parašyti apžvalgą apie seną čekų dokumentinį filmą. Iš tikrųjų, ne tokį ir seną, nes pastatytą 2003 metais. O vaizdeliai jo įžangoje primena prieš mėnesį vykusį „Akropolio antro aukšto atidarymą“ santykiu 1:1.
Jeigu prieš tai vykusiose Scanoramose žiūrovai buvo viliojami tokių garsių režisierių kaip Larsas von Trieras, Aki ir Mika Kaurismäkiai, Bentas Hameris, Lukas Moodyssonas ir t.t. retrospektyvomis, šiemet to sąmoningai atsisakyta. Europos kino akademijos narė Gražina Arlickaitė iš įvairių festivalių prižvejojo perspektyvių, naujų ir jaunų talentų filmų.
Lapkričio 7 dieną Skalvijos kino centre įvyko toks keistas reginys pavadinimu Evaldo Janso filmų retroPERspektyva. Evaldas Jansas – videomenininkas, tapytojas, mąstytojas, vienas aktyviausių Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narių. Šiai sąjungai priklauso apie trisdešimt įvairiausių meno sričių šiuolaikinių menininkų, tarp jų ir Karolis Jankus, kurio filmo „Jėzus iš Lietuvos“ premjera neseniai gana nepastebėtai įvyko Vingio kino teatre.
Mane kartais aplanko jausmas, kad esu realybę simuliuojančiame kompiuteriniame žaidime. Visi atsakai į veiksmus tikėtini, visi veiksmai – tik kopijos buvusių, o deja vu tai kitas praeito etapo pavadinimas. Kaip sakė Chuck Klosterman: “Tikri žmonės aktyviai stengiasi gyventi taip, kaip […]
Apie elektroninę muziką geriausia kalbėti rudenį.. Ne, elektroniniai garsai nešildo. Jie užburia ir šaltis tiesiog pasimiršta. Tokios muzikos Lietuvoje nekuria beveik niekas. Išskyrus grupę, kuri oranžinį rudens vakarą vaišino ORE arbata ir susirangę ant žemos sofutės pasakojo, pasakojo.. Apie gabius muzikantus, išvykstančius iš Lietuvos svetur laimės ieškoti, apie „parsidavimą“ ir gyvenimo paraštes..