Vilniuje ir Kaune išgyvenamas pofestivalinis rytas. Žmonės pasakoja vieni kitiems kokiuose filmuose lankėsi, ką po jų jautė, o nematyto filmo gailestis trumpam virpteli ir užgęsta sakinių konstrukcijose. Geriausias renginio rezultatas, beabejo, yra komunikacija užsimezganti tarp žmonių. Jos iš pirmo plano išstumti negali nauji festivalio kontaktai ar rėmėjų srauto komunikuojami pranešimai.
Po pirmojo albumo “O” pasirodęs “9” minimalistinis kaip ir jo pavadinimas, tačiau gyvybės kiek įkvepia Lisa Hannigan, kartu įdainavusi ir geriausią albumo dainą – palaipsniui jėgos įgyjančią ir galiausiai net akmeninę kritiko širdį suminkštinančią “9 Crimes”. Taisyklė, kad gali ištraukti Damieną Rice iš kaimo, bet neištrauksi kaimo iš Damieno Rice dar kartą pasitvirtino.
Kadangi šiandien Pasaulinė nepirkimo diena, kurioje aš jau nedalyvauju, nes iš ryto prisipirkau „tailandietiškos“ sriubos, nusprendžiau atgailai parašyti apžvalgą apie seną čekų dokumentinį filmą. Iš tikrųjų, ne tokį ir seną, nes pastatytą 2003 metais. O vaizdeliai jo įžangoje primena prieš mėnesį vykusį „Akropolio antro aukšto atidarymą“ santykiu 1:1.
Jeigu prieš tai vykusiose Scanoramose žiūrovai buvo viliojami tokių garsių režisierių kaip Larsas von Trieras, Aki ir Mika Kaurismäkiai, Bentas Hameris, Lukas Moodyssonas ir t.t. retrospektyvomis, šiemet to sąmoningai atsisakyta. Europos kino akademijos narė Gražina Arlickaitė iš įvairių festivalių prižvejojo perspektyvių, naujų ir jaunų talentų filmų.
Lapkričio 7 dieną Skalvijos kino centre įvyko toks keistas reginys pavadinimu Evaldo Janso filmų retroPERspektyva. Evaldas Jansas – videomenininkas, tapytojas, mąstytojas, vienas aktyviausių Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narių. Šiai sąjungai priklauso apie trisdešimt įvairiausių meno sričių šiuolaikinių menininkų, tarp jų ir Karolis Jankus, kurio filmo „Jėzus iš Lietuvos“ premjera neseniai gana nepastebėtai įvyko Vingio kino teatre.