Nada, Fedia – turbūt kaip nors taip ar panašiai galėtų pradėti savo apžvalgą apšepęs Castor ir Polluxas, kuriam kultūra sustojo apytiksliai, rodos, 1975-aisiais.
Knyga tiesiog pribloškianti. Jaudinanti. Teisinga iki paskutinio siūlo, todėl skaitydama net pamiršau, jog skaitau.
Manau, šis korporatyvinis sąrašas puikiai įrodo, kad Kurtas vieną dieną paveiktas alkoholio ar persirūkęs Pall Mall (be filtro) staiga ėmė ir atsidavė savo šizofreniškajam broliui Kilgorui.
Penki seni geri Jacques Demy filmai, vienas Agnès Varda filmas apie Demy vaikystę ir dešimt naujų (arba beveik naujų) prancūziškų filmų.
Apie tai, jog klubo “kūrėjai puoselėja ambicingus planus sukurti tokią naktinę pramogų erdvę, kokios Vilniuje dar nebuvo”, skelbia bene kiekvienas atsidarantis klubas.