Bosas nupirko mano principus pasiūlęs bilietą už dešimt svarų ir įtikinęs žodžiais: „buvau visuose jų Brixton Academy koncertuose, jie arba buvo labai geri, arba bent kas nors susimušdavo ant scenos“
Koncertai buvo fantastiški: jaukūs, ironiški, isteriški, vežantys ir be galo kūrybingi. Klube New Style – su garso problemomis, Drambliuose – be jokių bėdų, abiejuose – su bisais.
Nada, Fedia – turbūt kaip nors taip ar panašiai galėtų pradėti savo apžvalgą apšepęs Castor ir Polluxas, kuriam kultūra sustojo apytiksliai, rodos, 1975-aisiais.
Knyga tiesiog pribloškianti. Jaudinanti. Teisinga iki paskutinio siūlo, todėl skaitydama net pamiršau, jog skaitau.
Manau, šis korporatyvinis sąrašas puikiai įrodo, kad Kurtas vieną dieną paveiktas alkoholio ar persirūkęs Pall Mall (be filtro) staiga ėmė ir atsidavė savo šizofreniškajam broliui Kilgorui.