Jurijus Dobriakov geriausiai žinomas savo kultūrine veikla – be šimtų išverstų straipsnių bei knygų, jis dėsto Vilniaus dailės akademijoje, kuruoja parodas, rašo straipsnius apie muziką ir meną, aktyviai dalyvauja kultūrinėje veikloje. Neužtektų vietos surašyti viską, ką Jurijus yra padaręs, parašęs ar išleidęs.
Kol mados kritikas ir blogeris aiškinasi, kas ir kodėl pateko ar nepateko iš i n j e k c i j os į in f e k c i ją, kviečiu mesti vieną žvilgsnį – vienu įkvėpimu į konkurso užkulsį […]
1994-aisiais vilniečiai Tomas “Boo” ir Rimas Šapauskas bei Vilniuje atsidūręs vokietis Christian Weisbrot surengė pirmuosius “Boogaloo”. Kiek vėliau prie jų prisijungė tuomet dar visai “žalias” Justas “2Fresh”, visus žavėjęs savo skrečo įgūdžiais. Berlynas jau tada buvo tapęs savotišku hedonizmo etalonu. Nenuostabu, kad ir vilnietiškas “Boogaloo” pasinaudojo savo berlynietiško kolegos patirtimi.
Pastaruoju metu utopijos, regis, išėjo iš mados. Vis dažniau kalbama, kad utopinis mąstymas – pavojingas, atnešantis nelaimių, milijonų gyvenimus sudaužantis į šipulius ir atkertantis žmogų nuo jo prigimties gyvastingos versmės. Geriau esą reikėtų žiūrėti į gyvenimą ir bandyti prisitaikyti prie jo reikalavimų, kuriuos dera priimti kaip stoikai priėmė likimą – arba eisi vedama/s jo už rankos arba, na, būsi jo velkama/s.
Super Besse – nutrūktgalviško post-punk‘o trijulė iš Baltarusijos, kone visų apie juos rašiusių medijų palyginta su Joy Division. Nors tokių palyginimų kratosi, Super Besse kūriniuose melancholiškais reverbais irgi kapstomi požeminiai emocijų užkaboriai. Grupė per kelerius gyvavimo metus jau spėjo apkeliauti pusę Europos, bet į tarptautinę rinką, kaip patys sako, toliau žada eiti dainuodami tik rusų kalba.