Kaip visada, lietuviams sunku versti. Gal dėl to kalti ne vertėjai, o pati lietuvių kalba; bet vis dėlto „Shoe fuck“, parodos pavadinimo originalo kalba, tikrai neatitinka lietuviškai poetiška „Batų ekstazė“. Dar sunkiau išversti pačių menininkių grupės pavadinimą – „Chicks on Speed“. Pašėlusios mergikės?
Romano “Faserland” herojus keliauja per Vokietiją – šalį, kurią pats niekina. Kelionės pirmąja traukinio klase kupinos prisiminimų, alkoholio, moterų ir kokaino. Užsigeriant vynu kalbama apie vartotojišką kultūrą, vidurinės pokario klasės žlugimą ir tautinio bei asmeninio identiteto krizę. Daugelis kritikų romaną palaikė “literatūrine provokacija”, nepaisant to – jis giliai įsirėžė Vokietijos XX a. literatūros istorijoje.
Prieš kelis metus apie jas buvo kalbama daug ir garsiai. CHICKS ON SPEED – vienos electroclash ikonų – dabar nebėra tokios geidžiamos ir laukiamos pasaulio koncertų salėse. Vis dėlto, jos tebespinduliuoja jaunatviška energija ir aš gal net visai norėčiau, kad kuri nors viena būtų mano mama. Naktimis.
Gal nepradėsiu seilėtis, kaip kokia trylikametė panelė, kad „vajė,vajė, Jurgos knygą surijau iš karto“ neaišku, ar tiesiogine prasme, ar ne. Bet J. Ivanauskaitę tikrai reikėtų pagirti už gerai padėliotus žodžius, kurių garsynas, balsės, priebalsės ar dar velniažin kas ne trukdo, o padeda skaityti, ir atrodo, kad tekstas išlietas ir teka kaip upės.
Laimė gyventi Antakalnyje man suteikė kitą, kone lygiavertę laimę pažinti Tomą Arūną Rudoką. Ar šiuose sakiniuose reikia kabučių žodžiams “laimė”? Vis dar neapsisprendžiu. Smagu pažinoti kažkokį viešesnį, nei pats, asmenį. Bet ar smagu pažinoti pastarųjų metų literatūrinio Lietuvos gyvenimo nevykėlį numeris vienas?